KOMERCINĖ DAILĖ: TIES MENIŠKUMO RIBA 6

2007-02-08

(Tapybos paroda „Kad kas nepagalvotų“ galerijoje „Kauno langas“) Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 02 08

Paulius Juška, "Žvilgsnis anapus"  

Paulius Juška, "Dvi pusės"  

Paulius Juška, "Desertas"  

Miglė Grigonytė, "Mėlynas"  

 

Onutė Juškienė, "Avinas, ragais įsipynęs į krūmą"  

„Kad kas nepagalvotų: kad nemoku sumaišyti žalios su raudona, kad neskiriu umbros degintos nuo natūralios, kad neskaičiau A. Periušo knygų, kad nežinau, kaip šiandien sunku gyventi ir menininkui, kad tapant neiškyla prieš akis prabangaus interjero siena, kad nemoku sukurti komercinio darbo, kad man svetimas bergždumo jausmas, kad aš neieškau įkvėpimo gamtoje, kad nesižaviu Rembrandtu, E. Manet, A. Matisse, kad nesidomiu šiuolaikiniu menu, kad mums nereikia dėmesio.“

 

Jei ne ši provokuojanti anotacija, keleto tapytojų darbų paroda „Kad kas nepagalvotų“ greičiausiai nebūtų privertusi suklusti ir atidžiau pažvelgti į jos turinį. Išankstinį skepsį kėlė tai, kad darbai eksponuojami komercinės dailės galerijoje turint tikslą juos parduoti.

 

Meno kūrinio tapatinimas su preke savaime nėra neigiamas reiškinys. Komercinė dailė užėmė savo nišą meno rinkoje, ji noriai perkama kameriniams ir didesniems interjerams papuošti. Dekoratyviomis vertėmis apsiribojanti tapyba, dar sąlygiškai vadinama salonine, nė nemėgina varžytis su aukštąja daile. O štai parodos tekstas – tiek rašytinis, tiek vaizdinis, atskleidžia pretenzijas surasti pusiausvyrą tarp kūrybiškumo ir meno rinkos diktuojamų sąlygų.

 

Autorių atvirumas atrodo simpatiškas – dalyviai bent nevengia prisipažinti, kad orientuojasi į perkančios masės skonį. Vis dėlto, įtikinėjimas, jog jie „moka sukurti komercinį darbą“ nuaidi keistai – argi tai yra ambicingo dailininko siekiamybių maksima, kūrybinė pilnatvė? Komerciškumas tiesiogiai siejamas su neypatingai meniškai išprususių nuvorišų sluoksniu, kuris tik retais atvejais saloninę tapybą išduoda vardan sudėtingesnio prado dailės.

 

Painoka saloninės tapybos samprata verčia pasekti jos istorijos raidos punktyrais. Termino ištakos siekia XVII amžių, kai Paryžiuje, Luvro Kvadratiniame salone pradėtos rengti neregėtai gausios kasmetinės parodos, vadinamos Le Salon. Jose galėjo dalyvauti tik rinktiniai dailininkai, laikęsi klasicizmo ir akademizmo kanonų. Ilgą laiką tai buvo vienintelė vieta, kur Prancūzijos menininkai galėjo eksponuoti ir parduoti savo kūrinius.

 

Saloninė dailė ypač suklestėjo XIX šimtmetyje. Salono parodose išaugo buitinio žanro paveikslų paklausa, nes juos masiškai pirko stiprėjantis buržua luomas. Ilgainiui saloninės tapybos terminas įgavo siauresnę reikšmę, buvo pradėtas gretinti su išdailintomis formomis, banaliu turiniu, ir kartu imtas priešinti aukštajam menui, kaip ir kiti reiškiniai, priskiriami populiariajai kultūrai.

 

Antra vertus, nesąžininga apibrėžti saloninę dailę tik kaip neskoningą, šablonišką, kičinę produkciją. Ji taip pat turi skirtingus kokybinius pjūvius ir, priklausomai nuo autoriaus gebėjimų, gali sužavėti įvairaus tipo publiką. Vis dėlto, esama tam tikrų vieningų bruožų, kurie leidžia lengvai atpažinti saloninės kūrybos pavyzdžius.

 

Dailininkai sutelkia dėmesį ties išorine kūrinio raiška, stengiasi įsiteikti visuotinai priimtiems grožio standartams. Todėl paveiksluose triumfuoja madingų, ekstravangantiškų spalvų paletė, efektingi jų deriniai, paviršiaus dailinimo efektai (blizgis, auksavimai). Mėgiama augalinių, geometrinių ornamentų gausa, egzotizmas, dailios, grakščios linijos, sėkmingai prigiję nuo Secesijos, Art Deco stiliaus laikų.

 

Paveikslų turinio motyvai taip pat lengvai atpažįstami, neretai lėkšti, idealizuoti, be ryškesnių originalumo ženklų. Nenuostabu, kad saloninė tapyba taip dažnai peržengia į salstelėjusio kičo erdvę, atakuodama sunkiąja antimeno artilerija.

 

Parodos „Kad kas nepagalvotų“ dalyviai užsibrėžė parodyti aukšto lygio komercinę dailę. Įpareigojantis tekstas tarsi žada, jog išvysime neprastesnę tapybą nei autorių minimo Henri Perruchot knygose. Realybė kita. Daugumai autorių tiesiog pritrūko meistriškumo ir išmonės, tad ekspozicijoje nerasime Edwardo Burne-Jones‘o ar Henri Gervex vertos saloninės tapybos.

 

Tiesą sakant, keli ekspozicijos darbai apskritai ignoruoja komercinio meno sąlygas, ir liečiasi su elitinės tapybos samprata. Palankiausiai nuteikia Pauliaus Juškos kūriniai, pakankamai tiksliai išpildantys hiperrealizmo reikalavimus. Mįslingi figūriniai paveikslai „Desertas“ ir „Dvi pusės“ neigia buduarinę „gražumo“ estetiką, o „Žvilgsnis anapus“, mestas pro apsilaupiusias langines, nejučiomis pasiduoda tikroviškai perteiktai erdviškumo iliuzijai.

 

Dailinimo efektais pernelyg nesižavi ir Šarūnė Bartašiūtė – Kaupienė bei Lina Karaliūtė. Pastaroji parodos fone išsiskiria niūroko charakterio geometrinėmis abstrakcijomis („Šokoladas“), o Š. Kaupienė verčia stabtelėti ties gyvu, veik impresionistiniu kūriniu „Praeiviai“.

 

Miglė Grigonytė jau labiau linkusi cukruoti vaizdą, tačiau atlieka tai ne imituodama tikrovės objektus, o veikdama abstrakčiomis spalvų dėmėmis („Mėlynas“, „Salduma“). Patrauklus ir Agnės Juškaitės peizažas su valtimi („Preila“), bet autorė paslydo ties darbu „Kapsi“, nenatūraliai ir visiškai beprasmiškai mėgindama nutapyti skardinę su vandeniu.

 

Nekokį įspūdį palieka Ievos Skauronės tapyba, apnuoginanti profesinio išmanymo spragas. Neįtaigios, plokščios moterų figūros kūriniuose „Pievoje“ bei „Vasara“ išduoda, jog formų stilizacija stengiamasi užmaskuoti meistriškumo trūkumą. Paveiksle „Piešia“ nutapyta ranka labiau primena vaško gabalą, nei žmogaus kūno dalį.

 

Onutės Juškienės audžiami pasakiniai motyvai, magiško realizmo atmosfera („Avinas, ragais įsipynęs į krūmą“), egzotiški moterų veidai („Kam tas indas“), lanksčios, įmantrios moderno kreivės, intymi nuotaika („Bučinys“) leidžia autorę laikyti pirmąja saloninės tapybos dama parodoje.

 

Taigi, keletas parodos „Kad kas nepagalvotų“ eksponatų, ko gero, verti tos prabangaus interjero sienos, apie kurią svajoja renginio dalyviai. Saloninė, komercinė dailė taip pat reikalauja meninės meistrystės ir fantazijos. Kad kas nepagalvotų, jog aukštas kūrinių kainas galima pateisinti bet kokia siūloma preke.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*