Vasaris

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt , 2007 02 27 

Angelo Urielio partiją atliko M.Zimkus  

Šeštąją dieną Dievas pagal savo atvaizdą sutvėrė žmogų, kuriam vėliau labai patiko įvairiais būdais apdainuoti savo paties sutvėrimo istoriją. Pasaulio sutvėrimo procesą muzikos garsais įprasmino Franzas Josephas Haydnas, kurio 275-osios gimimo metinės avansu buvo paminėtos Kaune praėjusį penktadienį (tikrasis kompozitoriaus gimtadienis - kovo 31d.).

Iškilią oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“ (Die Schöpfung), diriguojant prof. Petrui Bingeliui, net tris kartus atliko Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai. Prieš akistatą su Kauno publika apšilimas įvyko Prienų kultūros centre, o šeštadienį skaidria J.Haydno muzika galėjo mėgautis Klaipėdos melomanai.

Gausus atlikėjų būrys vos tilpo nedidelėje Kauno kultūros centro scenoje. Žiūrovai salėje jautėsi daug erdviau. Laisvų vietų buvo į valias. Nieko nepadarysi, J.Haydno kūryba mūsuose populiarumu dar negali lygintis su proginiais saldžiosios muzikos koncertais.

Perteikti kūrėjo užkoduotą muzikos garsų energiją bei prasmes stengėsi visi kūrinio atlikėjai. Orkestras koncertą pradėjo darniai, kartais sužibėdamas raiškiomis, J.Haydno kūrybos stiliui būdingomis spalvomis. Visgi po keleto pirmųjų taktų pasireiškė priešprieša tarp dirigento ir orkestrantų interpretacinių nuostatų.

J.Haydnas oratorijos įžangą pavadino „Chaoso pavaizdavimu“. Nedaug trūko, kad taupiomis, klasicizmo epochai būdingomis išraiškos priemonėmis tapomas paveikslas virstų tikru „chaosėliu“. Visgi bendrų pastangų ir ryžtingų orkestro koncertmeisterio veiksmų dėka įžangą pavyko užbaigti darniai.

Atlikimo problemų neišvengė valtornų duetas. Niekas neabejoja, kad šiuo instrumentu groti tikrai sudėtinga, tačiau valtornos istorija siekia jau ne vieną šimtmetį, todėl turėtų egzistuoti tam tikra metodika, skirta švaraus garso išgavimo lavinimui. Šio koncerto metu valtornų grojamos frazės, turinčios prilygti dangiškoms angelo Gabrieliaus intonacijoms, deja, priminė pasaulio sutvėrimo pradžios -- chaoso garsus.

Tris angelus, pasakojančius pasaulio sutvėrimo istoriją, įkūnijo žinomi Lietuvos solistai. Asta Krikščiūnaitė, atlikusi Gabrieliaus partiją dainavo puikiai, subtiliai išnaudodama savo balso galimybes. Jos dėka kūrinys įgavo lyrinių potėpių. Solistės sopranas skamba laisvai, malonindamas klausą.

Švelni dainuojamo piano spalva bei garso filiravimo technika padeda atskleisti J.Haydno stilistikos ypatumus. Tiesa, kūrinio pradžioje ne visai preciziškai skambėjo virtuoziškos koloratūrinės figūros, bet lygi dainininkės kantilena vėlesniuose epizoduose leido greit užmiršti šį nedidelį trūkumą.

Lyriškam tenoro balsui skirtą angelo Urielio partiją dainavo Mindaugas Zimkus. Nuo pirmųjų frazių buvo akivaizdu, kad solistas atlieka jam artimą muziką. Minkštas balso tembras itin tiko prie šviesa ir gracingumu persmelktos J.Haydno kūrybos. Antroji Urielio arija nuskambėjo ypač skoningai naudojant lankstaus balso galimybių teikiamas raiškos priemones.

Angelo Rafaelio partijos atlikėjas Ignas Misiūra jautėsi užtikrintai. Matyt, šis kūrinys jam nėra naujiena. Raiškiai skambantis, plataus diapazono žemas vyriškas balsas skoningai įprasmino jam skirtą muziką. Visgi spalvinės dainininko vokalo galimybės kiek nusileido koncerto partneriams.

Tai buvo juntama kūrinio pradžioje, kai atliekant piano epizodus balsas prarasdavo jam būdingą sodrų, apvalų skambėjimą. Lengvai dainuojamos viršutinės ir tik fizinių pastangų dėka išgaunamos, ne itin skambios žemosios natos leidžia abejoti solisto deklaruojama balso kategorija.

Solistų ansambliai skambėjo darniai, balsai gerai derėjo tarpusavyje nė kiek negoždami vienas kito. Ypač žaismingai skambėjo trečiojoje dalyje atliekami Ievos (A.Krikščiūnaitė) ir Adomo (I.Misiūra) duetai, kuriuos atlikėjai pagyvino saikingais vaidybiniais elementais.

Choras oratorijoje taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Choristų dainuojami komentarai, intarpai ansambliuose, galingi finalai padeda atskleisti kūrinio dramaturgiją. Kauno valstybinis choras išlaiko savo profesionalumo įvaizdį, imponuoja subalansuotu garsu, raiškaus vokalo estetika.

Šio koncerto chorinių epizodų interpretacijose karaliavo galingas forte. Paieškojus subtilesnių niuansų, ko gero, galima būtų laimėti daugiau. Tas pats forte yra kur kas efektingesnis, kai pasirodo po tylaus epizodo, ar yra pasiekiamas palaipsniui. Ilgai trunkantis muzikavimas palaikant stiprią bei agresyvią dinamiką gali varginti klausytoją.

Neatskiriama garsinio šios oratorijos paveikumo dalis yra vokiečių kalba. Jos fonetinė raiška yra itin svarbus veiksnys veikalo dramaturgijai ir jo stiliaus individualumui. Deja, raiškesnės tarties, vokiškos balsių spalvos, sprogstamųjų priebalsių aiškumo trūko visiems kūrinio atlikėjams.

Be abejo, lietuviams lygintis su vokiečiais šioje srityje yra sunku, bet vis dėlto, reikėtų labiau siekti, kad oratorijos (kaip žanro) atlikimas peržengtų Kauno ar Lietuvos scenų ribas. Tai susiję su profesionalumu, noru tobulėti, tuo padovanojant klausytojams kuo daugiau teigiamų emocijų.

Galima tik pasidžiaugti, kad iškilių kompozitorių jubiliejai suteikia galimybę mėgautis stambios formos vokaliniais kūriniais, kuriais Kauno publika nėra dažnai lepinama. Galingo veikalo atlikėjų pastangos nenuėjo veltui. Vakaras tikrai neprailgo, o publika muzikantams dėkojo karštais plojimais.

Taigi, keistas sutvėrimas tas žmogus. Patinka jam, kai apie jo sutvėrimo istoriją kas gražiai papasakoja. O ir smalsus gi sutvėrimas jis be galo. Nesvarbu, kad salėje buvo tamsu, bet atsirado atkakliai bandančių sekti programėlėse koncerto rengėjų pateiktą lietuvišką oratorijos teksto vertimą. Negali sukliudyti net silpstantis regėjimas, kai, pasak angelo Urielio, „orume, didybėje sukurtas, grožiu, stiprumu, drąsa apdovanotas, dangun išsitiesęs stovi žmogus...“.