KAM PYKTI ANT J.VAITKAUS “JUODVARNIO”? 10

2007-10-02

(Nuomonė) Nerijus Petrulis-Nerka
www.kamane.lt , 2007 10 02

Scena iš spektaklio "Juodvarnis". D.Matvejevo nuotr

Kiti pyksta, bet pykti čia tikrai nereikia. „A.Liugos produkcija“ ir Kauno dramos teatras žmones pakvietė, mandagiai susodino ir paprašė išsijungti mobiliuosius telefonus. Žmonės išsijungė. Susikaupė ir ėmė laukti.

 

Vieni laukė pradžios, kiti – stebuklo. Juokingiausia, kad ir tie, ir tie už laukimą sumokėjo pinigus iš savo asmeninės kišenės ir už tai, kas sukurta ne iš kūrėjų asmeninės kišenės, o iš tų, kurie sumokėjo iš savo asmeninės kišenės. Čia yra pati juokingiausia „Juodvarnio“ vieta.

 

Pirmieji buvo laimingi ir todėl neturėjo priekaištų, nes sulaukė to, ko laukė – pradžios. Jie buvo dar ir papildomai apdovanoti, nes sulaukė ir pabaigos.

 

Su antraisiais buvo sunkiau, nes jie -- šakotieji -- išsiskirstė į mažiausiai dvi dalis: vieni sunkiai išgyveno lūkesčių praradimą, kiti iš teatro išėjo su šakėmis mintyse. Antriesiems – užuojauta, nes jie nežino, kad daug galvoti yra nesveika. Netgi – žalinga.

 

Grįžkime prie vaidinimo, vardu „Juodvarnis“. Be Vlado Bagdono, kuris yra genialus artistas, tame vaidinime vaidino ir kairioji blondinė iš LNK TV „Dviračio žinių“ Aldona Vilutytė.

 

Finalinėje scenoje įspūdingai naujos nepilnametės vaidmenyje pasirodžiusi Irina Lavrinovič – ko gero, nėra krepšinio brolių Lavrinovičių šeimos narė. Jeigu ir yra, tai jos sceninė įtaiga nuo to nesumenksta.

 

Dabar apie spektaklį. Jis mums pasakojo apie tai, kaip į šeštą dešimtį įkritęs diedas nenoriai susitinka su savo pavėluotos jaunystės geidulių auka – buvusia nepilnamete, dabar jau -- prisirpusia uoga. Ji puikiai moka šantažuoti.

 

Sveiki vyrai ir apskritai sveikos moralės žmonės panašios temos siužetus dar vis vadina „pedofilų džiaugsmu“. Galima pridėti, kad ir – seksualiai iškrypusių mergaičių džiaugsmu.

 

Gal po kokių 5 gyvenimo ES metų tie siužetai natūraliai pateks į Lietuvos Respublikos vaikų auklėjimo enciklopediją? Ir mes nebeauginsime šiaip berniukų, bet auginsime pasauliui ypač deficitinę vyriškos kilmės prekę – kontrtenorus?

 

„Juodvarnio“spektaklyje ir jis, ir ji – karjeros požiūriu yra netikėliai. Dramaturgą, žiūrovus bei teatro ekspertus jiedu galėjo sudominti nebent tuo, kad jų santykių siužetas, kad ir labai iš toli, primena klasikinę Vladimiro Nabokovo „Lolitą“.

 

Skirtumas tik tas, kad V.Nabokovo „Lolitos“ literatūra yra tūkstančiu galvų aukštesnė už „Juodvarnio“ autoriaus -- škoto Davido Harrowerio teminį „copy paste“, nors pastarasis dievagojasi, kad senio ir nepilnametės seksualinių ryšių siužetą pasiėmė iš internetinių aktualijų.

 

Koks skirtumas iš kur. Scenos meno produkcijai tai turi tiek reikšmės, kiek mes laukiame temos ar jos atskleidimo originalumo. Scenoje mes norime matyti tai, ko niekas kitas, netgi žiniasklaida, negali parodyti. Net – kriminaliniai puslapiai, pilni pedofilijos siužetų.

 

Grįžkime prie teatro. Sugrįžus sunkiausia patikėti, kad šitą veikalą režisavo pats Jonas Vaitkus.

 

Taip, jis visada domėjosi žmogaus prigimties anomalijomis. Tai rodo „Karalius Ūbas“, „Paskutinieji“, „Ričardas II“, „Golgota“, ankstyvieji Vilniaus spektakliai, bet šiam režisieriui lyg ir nebūdingas domėjimasis tokiais lėkštais moralinio dugno mažmožiais, kokius siūlo „Juodvarnis“.

 

Aktoriai buvo geri. Bausmę jau atlikęs Vlado Bagdono Rėjus ir paauglystėje jo išnaudota A.Vilutytės Una lošė atsidavusiai. Abu išmoko daug teksto ir bėrė jį labai sklandžiai.

 

V.Bagdonas dar žavėjo ir genialia veiksmo organika. Merginai sekėsi sunkiau, nes žiūrint į ją vis persekiojo jausmas – kada ji ir kodėl blakstienomis padarys „klynkt-klynkt“. Pypt, pypt...

 

Turint laiko buvo galima gailėtis nepilnamete susižavėjusio diedo ir bodėtis iš prigimties laisvo elgesio siekius atsinešusia blondinaite. Bet ar mūsų gyvenime ir teatre nebėra svarbesnių problemų, kad gaištume laiką gailėdamiesi visokių seksualinių pakrikėlių? Senų ar jaunų? Moteriškų ar vyriškų?

 

Todėl ir sakau, kad, pažiūrėjus A.Liugos pristatomą, J.Vaitkaus režisuotą vaidinimą „Juodvarnis“, nereikia piktintis. Galima tik gailėtis. Žmonės neapsižiūrėjo, kad kūrybinio konformizmo dugnas jau seniai ne po teatro ir žiūrovų kojomis, bet – virš visų galvos.

 

Va, jau paskelbė pretendentus į 2008 metų Nacionalines kultūros premijas. Į aukščiausią – nacionaliniam valstybės turtui prilygstančią garbės ir pinigų poziciją taikosi netgi Juozas Statkevičius. Ai, cheebryte, neeesipyyyykim. „Juodvarnis“ ar „Baltvarnis“ – koks skirtumas. Svarbu „naaaaavaras“.

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*