Sausis

Margarita Pilkaitė )*
www.kamane.lt, 2006 01 16

Scenos iš G.Varno spektaklio "Žvaigždžių kruša". G.Bunevičiaus nuotraukos 

Kauno valstybinis dramos teatras parodė pirmąją šių metų premjerą -- Gintaro Varno režisuotą spektaklį – tyrimą jaunimui „Žvaigždžių kruša“. Premjera ženklina ir G.Varno vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos II kurso studentų pirmąjį žingsnį profesionalioje scenoje.

Natūralu, kad spektaklio kūrybinę komandą sudarė studentija: scenografiją ir kostiumus kūrė Vilniaus dailės akademijos studentės Rita Urbonaitė ir Kristina Buklytė, muziką - LMTA studentai Vainius Sodeika ir Vidas Bareikis, jauna dramaturgė Gabriele Labanauskaitė prisidėjo prie scenarijaus kūrimo.

Tai, kad spektaklį kūrė labai jauni žmonės, išduoda ir veiksmo bei vaizdo vitališkumas, neįpareigojantis formatas ir nuolatinis balansavimas tarp vaidybos mėgėjiškumo ir profesionalumo.

„Žvaigždžių kruša“ -- vienas iš retų atvejų Lietuvos teatre, kai spektaklis gimsta tarsi „iš nieko“ -- be tvirto dramaturgijos pamato. Jį bando atstoti gryna pačių aktorių tekstinė improvizacija su citatomis iš Kristupo Saboliaus „Blogos knygos“.

Ypač nelaukta, kad tokiam vaidinimui ryžosi būtent režisierius G.Varnas, kurio ryšys su tekstais visada buvo itin artimas ir ypatingas.

„Žvaigždžių kruša“ – dar vienas socialus, opus ir plakatiškas spektaklis, kuriuo G.Varnas tęsia šiuolaikinio gyvenimo tyrinėjimus, pradėtus „Tolima šalimi“, „Nekaltais“. Studentiškas vaidinimas dar labiau nutolsta nuo įprastų „varniškų“, apie amžinąsias vertybes ir problemas kalbančių, scenos kūrinių.

Naujasis spektaklis – šiuolaikinio jaunimo gyvenimo kronika, betarpiškai pateikianti šiandieninio pasaulio psichozę, vos ne žūtbūtinį jauno žmogaus troškimą greitai, įdedant kuo mažiau pastangų tapti įžymybe. Šis troškulys yra jau XXI amžiaus fenomenas – visiškai priešingas iki tol vyravusiam išgarsėjimo ar išskirtinumo supratimui, kuris asocijavosi su didžiais darbais, atradimais, siekimu pakeisti pasaulį ir žmonių sampratą.

Režisierius spektaklį vadina tyrimu, tačiau žiūrovui yra pateikiama tik tyrimo medžiaga. Išvadas kiekvienas stebėtojas turi pasidaryti pats. Arba nedaryti jokių išvadų. Tiesiog mėgautis jaunų energingų žmonių šėliojimu scenoje.

Ryški ir iliustratyvi scenografija kuria specifinę, pakankamai nemalonią, netgi -- erzinančią atmosferą. Pilka, metalu blizganti galinė uždanga susiaurina ir optiškai pailgina negilią scenos erdvę, kuri nuo publikos atskirta draudžiamąja juosta.

Tokiu būdu sukuriamas dviprasmiškas santykis tarp scenos ir žiūrovų salės . Viena vertus, aktoriai maksimaliai priartinti prie publikos, tačiau minėtoji juosta tarnauja ir kaip neperžengiamos, tarp šių dviejų erdvių esančios ribos ženklas.

Du televizorių ekranai, be kurių pastaraisiais metais jau atrodo nebegali išsiversti nė vienas spektaklis, salės šonuose ne tik sustiprino ankštumo įspūdžį. Monitoriai priminė ir stebėjimo bokštelių langus, taip keldami įtarumo ir nejaukumo atmosferą.

Nedidelė vaidybos aikštelė, užpildyta ryškiaspalviais sintetiniais ir plastmasiniais baldais bei daiktais, kuria pseudoprabangios, tačiau svetimos aplinkos iliuziją.

Ir štai į tokį narvą, prigrūstą pripučiamų fotelių, abejotinos kokybės ir patogumo kėdžių, muzikinės aparatūros ir instrumentų, tarp kurių iš tolo akis bado elektrinės spalvos medžiaga apvilktas pianinas, režisierius sumeta dešimt jaunų žmonių. Jų „fasadai“ irgi atitinka aplinką – visko daug, ryšku, marga.

Taip tarsi iš nieko (ir niekam ar niekui skirti) prasideda gyvenimo -- realybės šou, dialogai, banalios situacijos, lengvai nuspėjami įvykiai. Vyksta visiškas chaosas, niekuo nesiskiriantis nuo bet kurio televizoriaus ekrane matyto „žvaigždžių darymo“ projekto. Šmėžuoja grėsmingas prodiuserio siluetas ekranuose ir jo kompromisų nepripažįstantis balsas su neišvengiama nuobodulio gaida.

Laidomos drąsios dalyvių deklaracijos apie save, tylūs savęs išsižadėjimai, veiksmą papildo kelios graudžios scenos ir daug linksmų epizodų. Gal tikrai realybės šou atvaizduoti galima tik taip -- be jokios pjesės, improvizuojant, nes tik taip sukuriama iliuzija, jog nuolat vyksta kažkas svarbaus, tačiau niekas negali pasakyti kas.

Bene vienintelis skirtumas tar TV realybės šou ir „Žvaigždžių krušos“ rodomo šou yra tas, kad veiksmas perkeltas į teatro sceną, kas lyg ir savaime leidžia ironizuoti pasirinktą reiškinį.

Kai scenos kūrinio pagrindu tampa tokia liberali improvizacija, sunku atsikratyti įspūdžio, jog tai ne vientisas spektaklis, o vaidybos studentų meistriškumo pratybos, repeticija, žaidimas.

Kita vertus, tenka pripažinti, jog režisieriaus taktika – kurti montažinį, aktoriniais etiudais paremtą kūrinį pasiteisina, mat puikiai tinka ir realybės šou esmei perteikti, ir lavinti jaunuosius aktoriukus, provokuoti jų kūrybiškumą.

Asmenybinio išskirtinumo personažai neturi. Visi jie yra aiškiai tipizuoti ir egzistuoja tik kaip apibendrinantys, atskiras socialines žmonių grupes reprezentuojantys ženklai. Juose galima atpažinti tiek marginalias, nuo seno žinomas jaunimo grupuotes (tai pankė Inga, reperė Olga, gotas Gabrielius), tiek naujuosius, neseniai susiformavusius šiuolaikinio jaunimo tipus(„fifa“ Ieva iš Kauno arba vilnietė Viltė, kurios visas gyvenimas sukasi apie ŠMC).

Jaunųjų aktorių kolektyvas veikia pakankamai ansambliškai, tačiau atskirų personažų iki galo sukurti jiems nepavyksta. Studentai kuria formalius, į psichologinę gelmę nepretenduojančius, išoriškai ryškius, klišėmis pagrįstus, vaidmenis. Tokie, vos ne amplua principu kuriami, vaidmenys nebūtinai turi byloti apie jauną aktorių amžių, menką vaidybos patirtį ar talento trūkumą.

Gali būti, jog tarp aktoriaus ir jo personažo egzistuojanti distancija liudija apie žaidybinę, paviršinę šio spektaklio prigimtį. Jie tyrinėja savo personažus ir kartu patys save, atsidūrusius naujoje, nepažįstamoje, tačiau jauniems žmonėms labai patrauklioje aplinkoje.

Visą spektaklio krūvį išlaiko trys esminės scenos, kuriomis aiškiausiai perteikiama pagrindinė mintis: tai -- dalyvių prisistatymo scena, Beno atrankos į šou scena ir finalinė scena, vykstanti jau po šou pabaigos.

Pirmojoje scenoje yra matomas būrys jaunų, savimi pasitikinčių, energingų žmonių, kurie trokšta tapti žvaigždėmis, nes manosi turį tam reikiamų savybių. Jie akcentuoja savo išskirtinumą, nonkonformizmą ir drąsą, tačiau iš scenos, kurioje tik trumpai ir štrichuotai parodoma atrankos akimirkos, paaiškėja, jog drąsūs ir maištaujantys jauni žmonės tėra tik silpnų, dar nesusiformavusių individų kaukės. Po jomis yra minkštas molis prodiuserių rankoms.

Finalinėje scenoje visiškai sudūžta dalyvių svajonės, jie lieka akis į akį su pasauliu ir be kovos kapituliuoja. Kova su gyvenimu, jiems, matyt, per sunki arba ne tokia įdomi, kaip realybės šou, tad jie net nebando už save kovoti. Tai puikiai pademonstruoja šio spektaklio, o kartu ir bet kokio televizinio projekto vidinę logiką: jaunimas masiškai veržiasi į žvaigždes, aukodami viską, net save, varžosi dėl tos dienos, kai neišvengiamai ateina nusivylimas. Net, neva, laimėjusiems.

Pavadinimas „Žvaigždžių kruša“ ir pažodžiui labai taikliai apibūdinta tai, ką žiūrovai mato scenoje. Masiškai krenta dar nespėjusios pakilti visokio plauko žvaigždės, žvaigždelės, žvaigždutės. Ir dar ilgai kris, kol perpras prodiuserių bei kitų jų likimais žaidžiančių veikėjų elgesį, ir patys pagaliau pasakys „Ne!“ tam veiksmui, kurį nusako kita, ne su klimatinėmis sąlygomis susijusi žodžio „kruša“ reikšmė.

Manau, kad ir spektaklyje vaidinantiems jauniesiems aktoriams nederėtų visiškai atsiriboti nuo savo personažų. Juk, kaip buvo sakoma, spektaklis skiriamas jauniems žmonėms apie jaunus žmones. Vadinasi, -- ir tiems, kurie yra „Žvaigždžių krušos“ scenoje.

)* Margarita Pilkaitė -- VDU Menotyros katedros IV kurso studentė, kuriai www.kamane.lt suteikia galimybę kaupti praktinę teatro kritikės patirtį.