Rugpjūtis

(Arūnas Vaitkūnas. „Karalaičio pasaka“, drb.,al. 90x70cm. 2004metų rugpjūtis, Margionys) Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, 2007 liepawww.kamane.lt , 2007 08 16   A. Vaitkūno karutis, kuriuo jis veždavosi dažus ir drobę "į motyvą" Margionių km.

A.Vaitkūnas.Karalaičio pasaka. 2004  Yra įvairių būdų ir metodų kurti. Yra vienas kūrybos būdas, kuris sudegina patį kūrėją. Tai toks tapymas -- lyg po to mirtum. Atlikti viską iki galo, nes rytojaus gali nebebūti. Grynas egzistencializmas. Riba, kuri reiškia gyvenimo pajautimą. Gaila, kad tuomet neturėjau filmavimo kameros. Nors gal ir gerai, nes ne visas paslaptis galima parodyti. Bet nepapasakoti negaliu. Tada aš mačiau apeiginį šokį. Tokį tapymo šokį, kuris sukrečia iki širdies gelmių. Sodyboje Arūnas turėjo karutį. Paprastą karutį žemėms vežioti. Tačiau ne žemes jame vežiojo, o dažus, paletę ir drobę. Įspūdingai atrodydavo – Arūnas viską susikrauna ir važiuoja tapyti iš „natūros“. Tas vaizdas man primindavo Van Gogho paveikslą „Dailininkas keliauja į Arlį.“ Rugpjūčio vidurdienis. Tvanku, čirškia išprotėję žiogai. Nuo sausros boluoja sudžiūvusios žolės, tik šimtamečiai klevai kieme sodriai žali. Nešlama klevų lapai, už jų vis tamsėja dangus. Tapytojas keliauja tapyti. Per traškančią žolę stumia karutį, pakrautą dažais. Randa vietą, situaciją. Bet dar neatėjęs laikas... Pirmas tolimas dundesys. Ženklas jau duotas. Misterija prasideda... Keičiasi spalvos -- koloritas tamsėja, žiogai nebesvirpia. Stoja tyla. Prasideda tapytojo šokis. Dangus juodas -- perplėšiamas baltų žaibų. Sūnui Tomui ir man baisu. Bėgame į trobą. Ten tamsu lyg naktį. Jau vėjo šuorai lenkia medžius. Arūnas tapo viena ranka prilaikydamas drobę. Atsitraukia, įsibėgėja ir lyg įnirtęs puola ją teptuku. Rankų mostai spontaniški, bet intuicijos, vidinių dėsnių ir matymo apskaičiuoti. Tikslingi nepataikymai -- tapo taip, lyg būtų paskutinis kartas. Vėjas ir mėlynai juodi debesys apima viską. Geltonai balta žolė papilkėja. Elektros iškrovos, oranžiniai žaibai. Griausmas, lyg galingas būgnas akompanuoja tapybai. Koks mažas žmogus prieš stichiją. Bet dabar Arūnas ir stichija susivienijo. Jie šoka bendrą šokį... Paveikslas, ne tai kažkas daugiau negu paveikslas. „Karalaičio pasaka“. Mums baisu, bet yra svarbesnių dalykų už gyvybę. Tiesa, Tapytojo Tiesa. Arūnas: „ Aš pažiūriu į Tomo akis, tokias patiklias, atvirai tyras vaiko akis ir negaliu meluoti.“ Arba mėgdavo cituoti Justiną Mikutį: “Jie žus, nes tiki melo jėga." Karalaitis, tiesos nešėjas, vaiko akys. Arūnas be galo mylėjo Tomą. Sutemus mėgdavo sekti istorijas ir pasakas. Tomui. Jo sūnus jam -- karalaitis. Sūnui paliko darbą apie tiesą, brangesnę už gyvastį.