Rugpjūtis

(Arūnas Vaitkūnas. "Baltoji obelis" 2004m. drb. al.120x90cm, Margionys)

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, 2007 liepa
www.kamane.lt , 2007 08 14

A.Vaitkūnas. Baltoji obelis. 2004.  

A.Vaitkūno obels motyvas  

2007 metų liepos 1 diena, sekmadienis. Vasara, o jausmas toks lyg tuoj ruduo. Keistas dalykas yra laikas. Išorėje teka kaip ir visiems. Vidinis laikas yra mano praeitis ir dabartis. Dar keisčiau, kad mano praeitis gali virsti dabartimi.

Vidinė klausa yra išlaikius visas Arūno balso intonacijas, puikiausiai vėl galiu klausytis jo deklamuojamų V.Mačernio eilių. Arūnas jas skaitydavo mintinai, su nepakartojama išraiška, kai kuriuos žodžius ypatingai akcentuodamas, net kartais, o gal ir ne, klausytojui palikdamas spręsti ar tai juokai, ar pabrėžtinas ekspresyvumas. Kaip ir tapyboje, sudėdamas visus reikalingus kirčius.

Liepos sekmadienis labai permainingas -- tai lyja, tai saulė šviečia. O aš klausausi Arūno balso: „Buvo spalis... Vėjo katinukai rudenį žaidžia kiemo lapais čežančiais...“ (V. Mačernis)

Pabrėžiamas, lyg tęsiamas „spalis“, o „katinukai“ tariami lengvai, juokaujant, už tai „rudenį“-- ypatingai akcentuojama “rrr“.

2004 metų rugsėjo, spalio savaitgaliai Margionyse.

Tapomi paveikslai iš „natūros“.

Arūnas: „Dabar spalvos ypač geros!”. “Šiandien šviesa labai gera!“.

O motyvus tapybai pasirinko, sakyčiau, klasikinius. Dabar XXI amžius, kas gali ryžtis tokiam motyvui ir tapyti baltąją obelį? Antanas Samuolis, jo “Baltoji obelis” jau tapusi klasika. Gal kiekvienas tapytojas turi turėti savo “Baltąją obelį”? Du paveikslai –Arūno ir A.Samuolio.

Tapė Arūnas porą dienų, vis nugramdydamas, pertapydamas. Storas dažų sluoksnis nugula drobę, potėpiai suausti vienas su kitu. Jau atrodo pavyko, viskas.

Po pusvalandžio visa tapyba virtusi pilka dažų mase tėkšo kibirėlyje. Arūnas vėl iš naujo tepa, mosuoja teptuku lyg kardu. Aš neinu artyn. Žinau, kaip vienas žvilgsnis, neatsargus žingsnis gali sunaikinti kūrybos misteriją.

Pagaliau paveikslą pakabina ant senos pilkos klėties sienos:

-“ Ne, aš jį tuoj “suėsiu”!”

Aš prašau, kad paliktų, man atrodo, kad paveikslas jau geras.

Grįžtu po kiek laiko, darbas vėl pertapytas.

Dabar liko toks, kokį Arūnas paliko. Motyvas taip pat dar yra.

Pavasarį nubaltinu tos obels kamieną.

Tą darbą pavadinau „Baltąja obelim“, nes Arūnas kitoje pusėje nieko neužrašė. Tapydamas vadino „Obelimi“. Nebuvo šiuo darbu patenkintas, manau būtų jį dar daug sykių pertapęs. Bet paveikslas kartais subręsta, kaip ir vynas. Atrodo tiek nedaug laiko prabėgo, o paveikslas tampa vis gilesnis, įgaudamas sodraus aksomo koloritą.

Potėpiai formuoja vertikalią darbo struktūrą kartu sudarydami neišardomą persipynusių teptuko pėdsakų audinį. Nors koloritas labai turtingas spalvų niuansų, tema yra juodos ir baltos susitikimas. Šių beveik grynų spalvų kontrastas ir yra paveikslo esmė. Arba-Arba. Be jokio kompromiso.

Fone lyg muzikiniai garsai skamba. Rudenį, ypač prieš žiemą intensyvi žalia, švelnūs violetiniai ir griežti ultramarino spalvų tonai. Bet juodos ir baltos susitikimas paveiksle lyg ateities pranašas. Kaip būdamas toks puikus koloristas, Arūnas galėjo sau leisti tokį aštrų, be pasigailėjimo kontrastą?

Balta obelis kaip ženklas, paveiksle įgauna keistai besisukančios, lyg besipriešinančios judesį, o už jos vertikalėmis kyla grynos juodos spalvos, lyg šauksmas, potėpiai.

Balta obelis -- lyg boluojantys, apnuoginti kaulai, juodų kamienų, kylančių šakų fone. Kas tai? Ženklas? Ateities numatymas?

Tą rudenį man buvo ypač neramu. Liko paveikslas. Tapyba.

Dar bus 2005 metų pavasaris. Gruzija ir aitvaras.