JUBILIEJINIAI AKORDAI 4

2007-03-15

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 03 15 Kas sieja norvegų kompozitorių Edwardą Griegą ir mūsiškį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį? Tūlas žinovas imtų ieškoti sąsajų muzikos pajautoje, studijose ar kitur. Bet bene kiekvienas Kauno melomanas nedvejodamas atsakytų: festivalis. Kovo tryliktąją šiuos du muzikus vienijantis renginys startavo jau dešimtą kartą.

E.Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos festivalis draugystės saitais jungia Kauno miestą su Hordalando grafyste Norvegijoje. Tai išties brandus bendravimo pavyzdys, kiekvieną pavasarį atnešantis į Lietuvą dalelę šiaurietiško kolorito.

Įžanginį žodį taręs Kauno miesto Santakos garbės ženklu apdovanotasis Brynjulvas Hernesas greta jubiliejinės festivalio sukakties įvardino dar keletą apvalių datų. Viena jų – šiais metais minimos šimtosios E.Griego mirties metinės. Antroji – norvegų kompozitoriaus ir koncertui dirigavusio Kauno valstybinio choro vadovo prof. Petro Bingelio gimimo datas skiriantis šimtmetis. Žodžiu, progų – nors vežimu vežk. Tereikia, kaip įprasta sakyti, skambiu akordu pradėti jubiliejinį renginį.

Festivalio atidarymo koncertui buvo parinkta tradicinė programa, sudaryta iš gerai žinomų kūrinių. Skambėjo M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, E.Griego siuita „Peras Giuntas“ ir to paties kompozitoriaus scenos iš nebaigtos dramos „Olav Tryggvason“, toli gražu nebe pirmą kartą skambančios Kaune.

Tokia programa įpareigoja artistus kokybiškam bei ekspresyviam atlikimui. Žinia, nuobodžiai ar neįdomiai pateikus klausytojui populiarų kūrinį gali susilaukti ne pačios palankiausios reakcijos. Tad ir pajėgos festivalio atidarymui buvo sukauptos iš auksinio Kauno atlikėjų fondo. Tradicine stambesnių koncertų erdve tapusioje Kauno kultūros centro salėje pasirodė Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai.

Vos suskambus pirmiems M.K.Čiurlionio poemos akordams, pasigirdo savita orkestro spalva. Tiek šiame kūrinyje, tiek lyrinėse E.Griego siuitos pjesėse vyravęs tembras imponavo šiltumu, garso lygumu. Galima pastebėti, kad romantinės stilistikos muzika kur kas artimesnė šio kolektyvo braižui.

Lygiai ir švelniai skambėjo smuikų ir altų grupės, maloniai nuteikė sodrus violončelių garsas. Žavus buvo styginių pizzicato grojant „Anitros šokį“. Artistų pirštai grakščiai ir sutartinai kalbino instrumentų stygas, sukurdami trapią rytietišką atmosferą. Dėmesį atkreipė maloni triūbos solo epizodų kantilena, kokybiškai skambėjo fleitos ir obojaus solinės frazės.

Iš varinių pučiamųjų vėl išsiskyrė valtornos, matyt, taip ir nespėjusios prieš koncertą suderinti instrumentų. Atliekant M.K.Čiurlionio kūrinį kiek per ryškiai ir nenatūraliai skambėjo arfos pasažai. Suprantama, Kauno orkestras dar nėra toks turtingas, kad galėtų įsigyti tikrą arfą, nekalbant jau apie profesionalų arfininką. Betgi grojant kiek tyliau gal ne taip išryškėtų specifinė sintezatoriaus skleidžiamo garso spalva.

Nepaisant sodrios orkestro spalvos ir viso kolektyvo pastangų muzikuoti gyvai, įtaigiai, simfoninė poema „Miške“ skambėjo nuobodokai, pritrūko aktyvesnės dinamikos, ryškesnių interpretacinių štrichų. Tą patį galima pasakyti apie „Pero Giunto“ atlikimą.

Ketvirtoje, ypatingo susiklausymo ir griežtos dirigento rankos reikalaujančioje siuitos dalyje („Kalnų karaliaus oloje“) veržlus tempo greitinimas vos nevirto maža katastrofa. Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl Kauno miesto simfoninio orkestro koncertuose pakankamai retai prie pulto matome vyriausiąjį dirigentą Modestą Pitrėną?

E.Griego muzika dramai „Olav Trygvasson“ impozantiška, kupina šiaurietiškos mistikos ir ją iliustruojančių simbolių. Kūrinio pradžia nuteikė optimistiškai, suteikė klausytojams vilties panirti į magišką Skandinavijos epo pasaulį. Publika įniko studijuoti rūpestingai organizatorių pateiktą lietuviško teksto vertimą ir aiškinamąjį mitologinių terminų žodynėlį.

Mistinė aura greitai išsisklaidė. Įtakos tam turėjo daug veiksnių. Vienas jų – šventiko partiją atlikusio Juozo Malikonio dainavimas. Nors solistas yra sukaupęs nemažą patirtį tiek teatro, tiek koncertinėse scenose, profesionaliam šio kūrinio atlikimui to nepakako. Norėtųsi girdėti lygią kantileną, dainuojamas, o ne išrėkiamas viršutines natas.

Nemažą koncertinę patirtį turi ir Rita Preikšaitė. Bet, matyt, teatro specifika šį kartą pakišo koją. Malonaus tembro mecosoprano savininkė šį kartą kiek persistengė netausodama balso jėgos. Dėl pernelyg didelių pastangų dainuoti kuo garsiau, pasigirdo ne itin kokybiškas balso virpėjimas aukštosiose tęsiamose natose. Žinoma, tai įtakojo ir bendras orkestro bei choro palaikomas garsumo lygmuo.

Norint suprasti, kokia kalba buvo atliekamas kūrinys, teko pasitelkti ne tik visas klausos galimybes, bet ir nemažai fantazijos. Pirmojoje scenoje mistine spalva solistams atsakinėjusiam chorui pradėjus ilgesnį epizodą paaiškėjo, kad dainuojama visai ne norvegų, kaip pasirodė iš pradžių, o vokiečių kalba.

Kūrinio pradžioje gražių vilčių suteikęs choras vėliau kiek nuvylė. Pritrūko muzikinio organizuotumo ir raiškesnės tarties. Įsibėgėjant kūriniui vėl įsivyravo šiam kolektyvui būdingas forte. Buvo keletas epizodų, kai neatlaikiusi įtampos pirmų sopranų grupė nesugebėjo tiksliai intonuoti aukščiausiųjų garsų.

Kuo toliau, tuo labiau matėsi, kad abiems profesionaliems Kauno kolektyvams ir solistams pritrūko repeticijų, kad prisijaukintų įspūdingą E.Griego kūrinį. Retai būna, kad tenka žvilgčioti į laikrodį ir stebėti, kada gi baigsis tai, kas vyksta scenoje. Deja, šį kartą atsitiko panašiai. Jubiliejinis renginys prasidėjo išties garsiu akordu. Bet ar skambiu?

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*