MUZIKINIS MONO(DI)POLIS 2

2007-12-13

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 12 13

Asta Krikščiūnaitė

„Muzikinis dipolis“ -- tokiu pavadinimu skelbtas koncertas kvietė kauniečius susirinkti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje gruodžio aštuntą dieną. Taip Vilniaus ir Kauno miestų sąjungos idėją pabandė išreikšti M.K.Čiurlionio ir Kauno styginių kvartetai, susitikę viename muzikiniame projekte.

 

Publikos teismui buvo pateikta įdomi ir šiuolaikiška programa, vienijama į antrą planą dipolystės idėjas nustumiančios projekto sumanytojos – dainininkės Astos Krikščiūnaitės figūros. Muzikinio dipolio idėją respektavo abiejų miestų kvartetai. Koncerte išryškėjo pagrindinė idėja: vokalinės muzikos triumfas.

 

Bemaž kiekvienam atlikėjui svarbus vienas sudėtingiausių koncertinės programos sudarymo faktorių – kūrinių parinkimas. Nuo jų tarpusavio santykio ir nuotaikų kaitos gali priklausyti viso koncerto sėkmė. „Muzikinio dipolio“ projektas išsiskyrė vientisa, kiek melancholiška, bet gyvenimo džiaugsmo neslopinančia nuotaika. Kūriniai tarsi susiliejo į didžiulį ciklą, sukurdami katarsio link vedančią trapią, nostalgišką atmosferą.

 

Koncertą pradėjusi Ottorino Respighio poema sopranui ir styginių kvartetui „Il Tramonto“ (Saulėlydis) tarsi paruošė tolesniems muzikiniams įvykiams. Gana kontrastinga, niūrokų atspalvių muzika įtraukė į savo sūkurį, leisdama įsiklausyti į apdainuojamą liūdną jaunos poros istoriją. Tiesa, suvokti šią istoriją sekant italų kalba dainuojamą tekstą publikai galėjo būti sunkoka.

 

A.Krikščiūnaitei ir M.K.Čiurlionio kvartetui tai buvo toli gražu nebe pirmas šio kūrinio atlikimas, bet nežinia, ar dėl savito garso ir tembro balanso, ar dėl kitų priežasčių solistei būdinga aiški tartis kiek niveliavosi ir pradingo sodriame styginių skambesyje. Laimei, klausytojai galėjo nuspėti muzikinės dramaturgijos seką pagal koncerto vedėjos Ramunės Baltušninkaitės perskaitytą teksto vertimą.

 

Teksto problema iškart dingo suskambus antrajam kūriniui -- Gabrielio Fauré vokaliniam ciklui su fortepijonu „Poeme d‘un jour“ (Vienos dienos poema). Trijų dalių ciklas tapo šviesiausiu koncerto epizodu. Iškart po pirmųjų frazių buvo akivaizdu, kad pianistės Audronės Kisieliūtės ir dainininkės A.Krikščiūnaitės duetas – vienas stipriausių kamerinės vokalinės muzikos kūrybinių duetų šiuolaikinėje Lietuvoje. Bendro alsavimo, susiklausymo, muzikos, stilistinės vienovės pajautimo joms galėtų pavydėti net ir garsiausi atlikėjai.

 

Vienintelis instrumentinės (tiesa, tik sąlyginai) muzikos intarpas šiame koncerte – Vidmanto Bartulio kūrinys „I like Marlene Dietrich (Lili Marlen)“. Beje, čia taip pat skambėjo vokalas: styginiams grojant senų vartelių girgždėjimą primenančius flažoletus iš fonogramos ataidėjo populiarioji Antrojo pasaulinio karo metų daina „Lili Marlen“, atliekama garsiosios to meto aktorės bei dainininkės Marlen Dietrich.

 

Toks savitas garsinių sferų derinimas suskambo išties įdomiai ir puikiai įsiliejo į nostalgišką koncerto nuotaiką. Kūrinį atlikusių Kauno styginių kvarteto ir pianistės A.Kisieliūtės susikaupimas, atidumas rodė atsakingą atlikėjų požiūrį į muzikavimą ir sulaukė teigiamo atgarsio klausytojų širdyse.

 

Paskutinis koncerto kūrinys – korėjiečių kilmės amerikiečių kompozitoriaus Earlo Kimo vokalinis ciklas „Where Grief Slumbers“ (Kur snaudžia sielvartas), skirtas sopranui, dviems styginių kvartetams ir arfai. Beveik nekyla abejonių, kad būtent šis kūrinys, o ne dipolio idėja, tapo pagrindine tokios koncertinės programos sumanymo ašimi. Ciklą sudaro septynios dainos, sukurtos naudojant šiuolaikiškas raiškos priemones ir reikalaujančios iš atlikėjų visų savo galimybių demonstravimo.

 

Nedideliu orkestru tapusiam kvartetų aljansui, papildytam sodriu, meistriškai Joanos Daunytės valdomos arfos skambesiu, teko gerai paplušėti įsigilinant į sudėtingą partitūrą. Vis dėlto didžiausias krūvis teko A.Krikščiūnaitei. Jos sopranas čia žėrėjo tai lyrinėmis, tai dramatinėmis spalvomis, sklandžiai atliko sudėtingiausius intervalinius šuolius ir drauge spindėjo ypatinga emocine įtaiga bei raiškia tartimi.

 

Vienas įspūdingesnių epizodų, leidžiančių atlikėjai pasitikrinti intonacines balso savybes, – be instrumentinio pritarimo atliekama daina „Ophelia“. Atrodė, kad sudėtinga ritmika, padidintų bei sumažintų intervalų sekos, kontrastinga dinamika dainininkei nekėlė jokių sunkumų. Dainos pabaigoje suskambęs instrumentinis epizodas patvirtino – solistės intonacija tiksli, kaip šveicariškas laikrodis.

 

Tokios pažintine prasme įdomios bei profesionaliai atliekamos programos galėtų ir dažniau svečiuotis Kauno scenose. Galbūt muzikos mylėtojai gausiau pradėtų rinktis į panašaus pobūdžio renginius, supratę, kad netgi lyrinėmis spalvomis paženklinta šiuolaikiška muzika gali būti patraukli, įdomi bei viliojanti. Juolab kad vos ne kiekviename koncerte pasitaiko vienokių ar kitokių „perliukų“, suteikiančių renginiui ir netikėto žavesio. Pavyzdžiui, pabandykime įsivaizduoti, kaip tikrovėje atrodytų dainos „The Girl with Orange Lips“ herojė, pažodžiui suprantant pranešėjos pateiktą vertimo variantą: „apelsinalūpė mergaitė“...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*