AUKŠTI TEKSTILĖS MENO DAŽNIAI 5

2007-12-21

(Kauno meno bienalė „Textile 07”)Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 12 21 

Yasuko Iyanaga, „Jūros oro dovana“  

Langa Magwa, „Identifikacijos multiplikavimas“  

Margarita Benitez, „Misija atlikta

 

Naglis Rytis Baltušnikas, „Give me / Take it

 

Romulo Chaves, „Čiabuvės brazilės žvilgsnis“  

Vladas Oržekauskas, „Dama be vienaragio“  

 

Walter Oltmann, „Motina ir vaikas“  

Seniai teko matyti tokį gyvą, menu karščiuojantį Kauną. Galerijas, tvinksinčias nuo kūrinių gausos ir atkaklaus žiūrovų potvynio. Intensyvių diskusijų, performansų ir akcijų sužadintas miesto kavines bei atviras erdves. Vyksmas, dinamika ir ritmingas meno pulsas – visu tuo šiandien vibruoja Kauno meno bienalė „Textile‘07“.

Lyg tyčia gruodį vyko ir socialinis, miestiečių savigarbą kurstantis projektas „Kauno stebuklai“. Subjektyvu, bet vien jau tai, kad nekomercinės dailės renginys tapo realiu varžovu „Akropolio“ vilionėms, mano galva, ir yra išsipildęs pragmatiškojo Kauno stebuklas.

Vartydama solidaus „Textile‘07“ katalogo tekstus, prisimindama itin turiningą renginio programą, stebiuosi preciziškai sudygsniuota bienalės organizacija. Šiemetinė atrankos ir kuravimo sistema, nepriekaištinga idėjų ir koncepcijų formuluotė pasižymi ypač skaidriu, kiek įmanoma viešu ir intelektualiu požiūriu į galimą bienalės veidą ir jo kitimo prielaidas.

Dešimtmetį rengiama tekstilės bienalė jau suformavo savitą charakterį ir net temperamentą, kuriam būdinga sangviniškai staigi reakcija, pabrėžtas ekstravertiškumas ir gyvas susidomėjimas šiuolaikinėmis tekstilės tendencijomis. Tekstilė pasirodė esanti ypač maištingas menas – ji neretai visiškai atplyšta nuo tradicinės savo placentos, siejamos su amatu bei taikomąja daile, ir lengvai, novatoriškai pasiduoda netikėtiems kalbos būdams – tokiems kaip garso instaliacijos ar trimačiai objektai.

Būtent tokią visą įmanomą tekstilės meno raišką ir išskleidžia Kauno meno bienalė „Textile‘07“, kurios pavadinimas jau nebūtinai tiesmukai nurodo į pačią dailės šaką, bet tampa daugiareikšmis ir leidžia žaisti lingvistinius žaidimus: bienalės turinys kaip prasminis tekstas, potekstė, kontekstas, šiuolaikio meno aktualijų tekstūra.

Patrauklu, kad bienalės rengėjai pripažįsta, jog gali klysti – t.y. pripažįsta galimą ekspozicijos kokybės paklaidą, sąlygotą asmeninio skonio ar emocinio, žmogiškojo faktoriaus. Tuo pačiu jie pabrėžia, jog nebijo klysti, jog klaidos tik provokuoja intelektualiems ginčams, kritikai ir savikritikai, o tai ir yra ambicingo, profesionalaus meno pagrindas ir jo variklis.

Šiemet bienalė perskrodė šiuolaikinės tekstilės kaitos reiškinius trimis žvilgsnio, akiračio matmenimis ir pristatė trejopą – platų, siaurą ir jauną – požiūrį į kūrybą.

Siaurąjį renginio horizontą atstovauja Kauno paveikslų galerijoje rodomos trys skirtingą, konkretų koncepcijos krūvį nešančios ekspozicijos iš Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos bei Didžiosios Britanijos. „Plataus požiūrio“ trajektorijos brėžiamos M. Žilinsko dailės galerijoje - įvairaus reikšminio ir geografinio plano ekspozicijoje. O „Jaunas požiūris“ - tai jaunųjų dailininkų meninių pareiškimų erdvė, šiuo metu egzistuojanti jau tik dokumentinio archyvo forma.

Kūrinių kolekcijos iš PAR ir Brazilijos itin gerai asistuoja viena kitai ir dalijasi bendru vardikliu – tai vaizdo egzotiškumas, „trečiojo pasaulio“ problematika ir gana gausios naiviosios, primityvistinės kūrybos apraiškos, susijusios su profesionaliojo meno mokyklų stygiumi Afrikoje bei tekstilės tradicijų trūkumu Lotynų Amerikoje.

Afrikiečių ekspozicija „Oda prie odos“ daugiausia akcentuoja juodojo žemyno bėdas, išsiskiria spalvingumu, gausiu karoliukų bei skiautinių naudojimu ir tuo gerokai primena rudeninę Pietų Afrikos Respublikos parodą „Nereikalingų daiktų kalbėjimas“ Kaune. Vis dėlto, čia ypač įstringa bent dvejetas savitesnės išraiškos darbų.

Režisuotame Leoros Farber video filme „Jos kambarys“ rodoma pabrėžtinai sentimentali, intymi buduaro aplinka ir išsipuošusi moteris, siuvinėjanti, iš pirmo žvilgsnio, lankeliu. Žodžiu, tipiška ir beveik vienintelė praėjusių amžių padorios damos laisvalaikio forma. Paskui įsižiūri, kad moteris siuvinėja ne medžiagą, o savo kojos odą – veiksmas ir prasmė suaktyvėja, kūrinio idėjos laukas prasiplečia – nuo savimonės virsmo iki tapatybės klausimų.

Neabejotinas afrikiečių kolekcijos pasididžiavimas yra Walterio Oltmano kūrinys „Motina ir vaikas“, - iš vielos nupinta besvorio nėrinio iliuzija, it rentgeno spinduliai apnuoginanti didžiausią Afrikos tragediją, kuri dar motinos įsčiose paženklina kūdikį negailestinga ŽIV žaizda. Pritrenkia šio darbo stiprybė – ryškus kontrastas tarp efemeriško vaizdo, subtilaus atlikimo ir žiauraus, kone makabriško motyvo.

Brazilų ekspozicija („Grynas ir negilus“) daugeliu atveju apsiriboja dekoratyviais ar infantiliais sprendimais ir kūrybiškumo atžvilgiu iš tiesų atrodo sekli. Įdomesni nebent lietuvių kilmės menininko Claudio Kupstas kūriniai – jis audžia tradicines lietuviškas juostas, bet į autentiškus motyvus įterpia ir vietinei rinkai pritaiko braziliškus užrašus. Keista stebėti šį savotišką kontekstų derinį ir įsivaizduoti, kaip lietuviškos juostos tampa brazilų tautos identiteto dalimi.

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos kuratoriai pristato ekspoziciją, kurią pavadino konstruktyviai: „Išardyta ir išmontuota“. Įprastai suvokiamo tekstilės medžiagiškumo čia beveik nėra – vyrauja fotografijos, piešiniai, tapyba (ant drobės ir kūno), popieriniai koliažai. Nepaisant to, dauguma autorių išlaiko asociatyvų saitą su tekstilės technikomis: Catherine Bertola „išmereškuoja“ popieriaus paviršių („Anatomija“), Amy Houghton animuoja suknutės ardymo ir siuvimo vyksmą („Mary Croom suknelė“), o Danica Maier imituoja nėrinius ir siuvinius pikantiškais tekstais išmargintuose piešiniuose.

M. Žilinsko galerijoje eksponuojama „Plataus požiūrio“ paroda jau nėra ribojama jokia konkretesne idėjine samprata, nes čia meniniai įspūdžiai transliuojami skirtingais geografiniais ir prasminiais dažniais. Visų darbų aptarti neįmanoma, bet tikslinga paminėti keletą įspūdingiausių parodos eksponatų, o šalia ir tuos, kuriems nederėjo įveikti bienalės atrankos barjero.

Vladas Oržekauskas išsiskyrė kaip vyras-menininkas, sukūręs feministinėms idėjoms jautrų kūrinį, o tai retas atvejis ne tik Lietuvoje. „Dama be vienaragio“, Oržekausko perkelta iš gotikinio gobeleno tiesiai ant žakardinėmis staklėmis nuausto „Cosmopolitan“ viršelio, tarsi atkartoja bienalės rengėjų iškeltą klausimą – „Ką reiškia gyventi šiame laike?“.

Silja Puranen (Suomija) veikia žiūrovą per gailesčio, siaubo ir slogumo impulsus, kuriuos skleidžia jos kontroversiškas kūrinys „Rožė“. Rožė – čia gėlės pavidalo deformuotas kūdikio kūnelis, sukrečiantis mutavęs vaizdinys, verčiantis mąstyti apie mūsų baimes prieš tai, kas peržengia normalumo ribas.

Galerijos salėje tiesiog karaliauja erdviška Tanios Candiani del Real (Meksika) tekstilė „Įterptas malonumas“, kurios galingus matmenis autorė suvaldė antikvarinės „Singer“ mašinos dygsniais. Nuostabu, kaip menininkei pavyko minimaliai ir subtiliai, keliomis eskiziškomis linijomis paversti tekstilę architektoniška meno rūšimi.

Rytis Naglis Baltušnikas greitai įtikins žiūrovus, kad darbai, kuriuos jis ne vienerius metus kūrė iš emalės, yra nemarūs. Regis, šimtus kartų matytas kūrinys naujai atgimė siuvinio pavidalu, ir, įrėmintas auksuotais rėmais, įgavo naujų verčių ir reikšmių („Give me/Take it“).

Dėmesį prikausto ir Agnietės Janušaitės darbas „Sterilus“ – perregimų, plonyčių marlės atraižų serija, kurioje autorė vaizduoja kelis ryškius valstybių lyderius. Agnietė gal ir ne be reikalo politizuoja savo kūrinį, tačiau jo įtaigą labiausiai konstruoja novatoriška forma, kuri pasiduos įvairioms, ne tik politinėms meno temoms ir motyvams.

Parodoje yra ir daugiau eksponatų, kuriais norėjosi pasiskonėti ilgiau – vieni traukė dėl estetinių priežasčių, kiti dėl technikos įmantrumo, treti – dėl įdomesnio socialinio pranešimo. Formos požiūriu turtinga ir ten pat eksponuojama mažosios tekstilės paroda, kurios autoriai, regis, įkvėpimo sėmėsi iš povandeninio pasaulio paslapčių.

Esama ir darbų, kurių eksponavimas ar teigiamas įvertinimas atrodo sunkiai pateisinamas tokio lygio renginyje.

Tarp jų – infantiliška, neskoninga ir liguista Hilde K. Frantzen instaliacija „Mano vardas Hildė ir man 4 metai“; pernelyg deklaratyvi ir mechaniška Bretto Alexanderio uniformų kolekcija „Žaidžiant su lėlėmis“; meninės logikos ir kūrybingumo stokojanti, pakrikusi ir kičinga Ursulos Steuler instaliacija „Rungtynės namie? Rungtynės svečiuose? Pasaulinis ir spalvingas!“ (nepadeda net „viską paaiškinantis“ tekstas prie etiketės); neperprantamas Ullos West lagaminėlis „Atminties sferos“, kuris patraukia nebent interaktyvia garso instaliacija. Šiuo požiūriu kelis kartus geriau pavykusi Christy Matson „Garso struktūra“, verčianti taktiliškai išjausti tekstilės faktūrą ir paversti ją garsų dinama.

Bienalė įrodė, kad tekstilei tikrai negalioja jokie formos slenksčiai. Taip pat ji liudija ir bendrai visai dabarties kūrybai būdingą simptomą – raiškos būdai yra neriboti, bet autentiško, aktualaus, pavergiančio meno sukuriama kur kas mažiau.

Šiemet bienalėje ir triumfavo toji mažuma - parodos meniniai smagračiai: paradoksalūs, socialūs, mąstymą stimuliuojantys darbai, kuriuose dera techninis meistriškumas, sodri estetika, karšta ir skvarbi mintis. Yra į ką lygiuotis.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*