Gruodis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2007 12 03  

A.Vaitkūnas. „Maži namukai prie Nemuno“, drobė, aliejus, 192x130cm, 1996m .

Šeima, jos šaknys, tradicijos Arūnui buvo svarbu. Gimęs Kauno inteligentų šeimoje, nuo vaikystės auklėjamas ne tik tėvų, bet ir senelių, perėmė pagarbą šeimos vertybėms.

Arūnas didžiavosi ne tik savo tėvais (abu medikai), bet ir seneliais. Turėjo galimybę pažinti tėvo ir mamos tėvus, todėl juos vadindavo kauniškiais ir alytiškiais seneliais.

Kauniškis senelis Pranas Vaitkūnas vadinamaisiais Smetonos laikais buvo „Šiaulių“ banko valdytojas. Iš Arūno pasakojimų atsimenu, kad tai jam darė didelį įspūdį. Močiutė Elena nedirbo. Senelis Pranas turėjo menininko gyslelę -- mėgdavo režisuoti vaidinimus namų teatrui. Mažam Arūnui nupirko ir padovanojo vaikišką smuiką, kad mokytųsi groti. Vėliau savo anūką nuvedė į Naujalio meno mokyklą mokytis dailės. Tiesa, į stojamuosius egzaminus kiek pavėlavo, bet Arūnas buvo priimtas.

Taip prasidėjo menininko kelias. Vėliau, studijuodamas Dailės institute, meno istorijos konspektų paraštėje parašė: „Kai buvau septynerių metų, manęs paklausė, ar noriu būti dailininku. Atsakiau, kad ne. Paklausė - kodėl? Atsakiau, kad dailininkai neturi atostogų.“

Augustinas ir Morta Švenčioniai -- Arūno seneliai iš mamos pusės. Senelis Augustinas buvo vargonininkas. Vargonavo Alytuje, dviejose bažnyčiose. Močiutė Morta buvo griežta moteris, tačiau labai mylėjo Arūną. Vaikystės vasaras jis ir dvejais metais vyresnis brolis Vytautas praleisdavo Alytuje. Senelių namas stovėjo vadinamojoje „kurortinėje“ miesto dalyje, Maironio gatvėje.

Iš vienos pusės -- Nemunas, apsuptas trobelių ir namelių. Vėliau Arūnas nutapė didelę drobę „Maži namukai prie Nemuno“. Iš kitos pusės -- pušynas su tvenkiniu, kuris buvo vadinamas Dailide.

Labai daug įspūdžių išliko Arūno atmintyje iš vaikystės, paauglystės vasarų Alytuje. Gyvendamas tarp orių žmonių ir pats perėmė pagarbą žmonėms. Mokėjo gerbti moteris ir šeimoje, ir profesinėje srityje. Niekada nesišaipydavo ir neniekindavo moterų menininkių, ką dažnai, o ypač sovietmečiu, darydavo menininkai vyrai.

Studijuodamas Dailės institute, vasaromis atvažiuodavo į Alytų pas senelius. Tapydavo. Yra išlikę studentiškų Arūno darbų, vaizduojančių močiutės virtuvės kertes, senelio kambarį. Nutapė senelio portretą.

Prisimindamas dažnai pasakodavo, kaip senelis mokė važinėti dviračiu ar vesdavosi maudytis į Nemuną, nes dar tais laikais vanduo būdavęs labai švarus. Vakarais su broliu Vytu ir močiute klausydavosi senelio pasakų.

Sentimentai ir nostalgiški prisiminimai Arūnui išliko. Po senelių mirties, kai namas liko tuščias, jis dažnai nuvažiuodavo į Alytų. Ten rasdavo poilsį, apkeliaudavo visas apylinkes. Vizgirio sengirės takus žinojo mintinai. Žiemomis, per atostogas, pabėgdavo iš miesto į senelių namą ir skaitydavo knygas arba, kaip pats sakydavo, “kontempliuodavo“. Jam visada reikėdavo vienatvės susikaupti.

Kai pradėjome draugauti, tik po metų į Alytų pasikvietė ir mane. Jis atsargiai vertindavo žmones ir tik patikimiems atverdavo savo asmenines vietas. Matyt, į tą patikimųjų skaičių 1991 metais buvau priimta ir aš.

Alytuje Arūnas parodė man Vizgirio miške atrastus pilkapius, tetervinų buveines ir pelkes. Papasakojo Maironio gatvės gyventojų istorijas, jam žinomas iš vaikystės, apie lėtą, neskubų senelių gyvenimą.

Vieną kartą lyg tarp kitko paklausė, ar aš, jei keliaučiau, keliaučiau iki galo, ar sustočiau kokioje tarpinėje stotelėje. Draugaudama su juo, širdimi jutau tas Arūno metaforas. Taip mes kalbėdavome, o paskui ginčydavomės, ar tas pasakymas perkeltine prasme būtent tai ir reiškė, ką vienas kitam norėjome pasakyti.

Bet šitas klausimas tada baime ir džiaugsmu perbėgo man per širdį. Atsakiau, kad keliaučiau iki galo.

Paskui vaikščiojome Nemuno skardžiais, sėdėjome po senais ąžuolais, žiūrėjome į upės tėkmę ir buvome laimingi, kad būsime kartu, iki mirtis mus išskirs.