Gegužė

(Jaunos teatrologės žvilgsnis į XVII–ąjį tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“ Kaune) Margarita Pilkaitė
www.kamane.lt, 2007 05 31

Izraelis. "Vienišo žmogaus istorija" 

Gardinas. "Stebuklingas žiedas" 

Vilnius. "Daktaras Dolitlis" . Sigito Klibavičiaus nuotraukos

Tradiciškai dauguma teatralų ir net „rimtojo“ teatro žiūrovai į lėlių teatrą žiūri tarsi iš aukšto: girdi, ne tie mastai, ne tokia gili dramaturgija, ne tokia garsi režisūra ir tuo labiau – ne tokios ryškios aktorių pajėgos. Todėl lėlininkai gyvena kažkur didžiojo teatrinio pasaulio paraštėse, todėl lėlių teatras laikomas greičiau atrakcija nei rimtu scenos menu. O be reikalo.

Ir viskas per tas lėles, kurios įsivaizduojamos tik kaip negyvos žmogaus kopijos, tik kaip daiktai, negalintys ne tik konkuruoti, bet net ir priartėti scenoje prie gyvo aktoriaus galimybių. Kažkodėl galvojama, kad lėlės ne tik buityje, bet ir teatre gali patikti nebent mažiems vaikams, kurie, neva, kvailiukai, dar nepriaugę iki „tikrojo“ teatro. O be reikalo.

Ne viskas čia taip paprasta. Norint suprasti, kas yra lėlė teatre, reikia suvokti ją kaip meninės kalbos įrankį ir galimybę. Tai atskiras mokslas ir menas, turintis tūkstantmetes tradicijas, kilęs iš magijos ir religinių ritualų.

Lėlių teatras – tai labiausiai režisūrinio teatro koncepciją atspindintis teatras, nes čia visada svarbiausia yra idėjos įgyvendinimas, kuris yra aukščiau nei dramaturgo tekstas (ne veltui lėlių teatre jam skiriama tiek mažai dėmesio) ar aktoriaus, kaip individo, saviraiška. Teatrinės lėlės-daikto egzistencija yra tam tikras sakralumo momentas, kai negyvas tampa gyvu, kai lėlininkas savo meistriškumu gali bet ką sudvasinti ir atgaivinti.

Ir Lietuvoje lėlių teatras nėra tinkamai vertinamas, tačiau nors kartą per metus jis tampa pagrindiniu šalies teatrinio gyvenimo įvykiu, kai Kaune vyksta tarptautinis festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai“.

Šįmet programa buvo marga ir įvariaprasmė, atskleidusi Rytų ir Vidurio Europos, Suomijos ir Izraelio lėlių teatrų įvairovę. Kaip, beje, ir šiuolaikinį požiūrį į lėlių teatro intencijas ir potencijas.

Programą pradėjęs moksleiviškų teatrų pasirodymais, per tris oficialių profesionalų kūrybai skirtas dienas, be Lietuvos teatrų festivalis parodė septynių užsienio šalių lėlininkų darbus.

Kauno lėlių teatras pristatė premjerą „Mažasis Mukas“ (rež. Algimantas Stankevičius). Tai -- spektaklis, kuriame harmoningai dera stilizuotos Vitalijaus Mazūro lėlės ir jas valdantys aktoriai, vizualiai patraukli, tačiau neperkrauta scenografija, jauki muzika. Minimaliomis techninėmis priemonėmis sukurtas dinamiškumas, greita, kone kinematografiška mizanscenų kaita prikaustė žiūrovų žvilgsnius, tačiau tarsi kiek susilpnino pagrindinio herojaus charakterio raidos nuoseklumą.

Spektaklio pradžioje buvęs naivus ir lėtas, mažasis Mukas staiga tampa klastingas ir kerštingas. Kodėl? Dramos teatre toks kardinalus pokytis atrodytų nemotyvuotas, dirbtinis, nesusietas priežastiniais ryšiais, tačiau čia – sąlyginiame lėlių teatre – viskas yra įmanoma. 1:0 lėlininkų meno naudai?

Vilniaus teatras „Lėlė“ parodė „Daktarą Dolitlį“ (rež. Rimas Driežis), kuris pasižymėjo ryškiu reginiu, ekspresija ir humoru. Spektaklyje harmoningai derėjo aktoriai ir kartais už juos fiziškai didesnės lėlės, kaukės. Režisieriui pavyko sukurti pasakos atmosferą ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje, kurios kameriškumą kaip koks prieštvaninis mamutas bandė sugriauti natūralaus dydžio Arklys. Ar įmanoma tai dramos žanro teatre?

Kitokį požiūrį į lėlių teatrą  parodė „Thy Teater“ iš Danijos ir „Vlinders&Co“ teatras iš Belgijos.

„Thy Teater“ šešėlių teatro spektaklis „Apie Alisą“ – it mozaika sudėliotas iš įvairiaspalvių, alogiškai vieni kitus keičiančių šešėlių, spalvotų paveiksliukų ir puikiai priderintos muzikos bei atliekamų dainelių.

Toks kaleidoskopiškas vaizdas įgauna lyg sapno, lyg prisiminimų formą. Režisierius Hansas Hartvich–Madsenas teigė, jog tokiu atveju kiekvienas žiūrovas gali susikurti savas prasmes, o ne aklai tikėti režisieriaus tiesomis. Spektaklis vaizdžiai iliustruoja danų ir kitų Šiaurės šalių lėlių teatro trajektoriją link abstraktaus, konceptualizuoto, technikos naujovėmis paremto teatro.

Patiems mažiausiems (nors kartais buvo juokinga ir suaugusiems) skirtas „Vlinders&Co“ teatro spektaklis „Utsi-putsi“ (rež. Koen Crul) paremtas aktorių improvizacija su namų švarinimo įrankiais (kempinės, įvairūs šepečiai, konteineriai ir kt.), kurie lėlininkų rankose atgyja ir tampa trumpų istorijų veikėjais.

Šėlstantys scenoje du aktoriai labiau priminė klounadą nei spektaklį. Iki klegesio pralinksminęs mažuosius žiūrovus, belgų pasirodymas privertė pagalvoti apie gatvės artistų ir teatro profesionalų skirtumus.

Tiesiog gatvėje žmones linksminęs klounas Dodo (Jaris Siljamakis) iš Suomijos buvo net subtilesnis – jaukus ir šiltas pasirodymas sudomino ir vaikus, ir suaugusius. Garsų, gestų ir judesio kalba, asmenybės subtilumu ir šiluma jis suteikė įprastiems daiktams gyvybės ir pavertė gudrius žiūrovus patikėti jų stebuklinga galia.

Lėlės ar bet kokio kito daikto atgaivinimas ir yra didysis lėlininko uždavinys, o to nepadarius, spektaklio išgelbėti nebegali niekas. Štai Panevėžio lėlių vežimo teatras spektaklį „Stebuklingi bateliai“ (rež. Nijolė Indriūnaitė) rodė ne kaip įprasta vežime, o Kamerinio teatro mažojoje salėje. Nors jau pats vaidinimo pavadinimas praneša apie stebuklą, jis neįvyko. Dailiai padarytos, sprindžio didumo lėlytės, puoštos įmantriais drabužėliais, taip ir liko tik negyvais muliažais, stumdomais ir nešiojamais aktorių.

Tai pavyzdys, kai lėlių teatras nepasitiki ar nemoka pasitikėti lėle ir sutelkia dėmesį į puikiai pažįstamo teksto banaloką interpretaciją, atvirai kuklius aktorių pasirodymus su didaktiniais prieskoniais. Rezultatas – tik dekoratyvi, žaidybinė teatrinės lėlės funkcija. Bet tai yra vaikų kambario užsiėmimas.

Puikų ryšį tarp lėlės ir lėlininko pademonstravo Gardino lėlių teatras, parodęs šarmingą pasaką „Nepaprastas žiedas“ (rež. Olegas Žiugžda). Viso spektaklio metu lėlių ir aktorių suokalbis scenoje buvo toks organiškas, kad, rodos, kitaip spektaklio prasmių atskleisti buvo neįmanoma.

Charakteringi, subtiliai slaviškumą išduodantys personažai, situacijos, savitas humoras ir veiksmo dinamika į „Nepaprastą žiedą“ įsuko visų amžiaus grupių žiūrovus. Baltarusiai savo spektakliu įrodė, jog lėlininką link Dievo kelia ne kas kita, o būtent mokėjimas naudotis teatrinės lėlės iškalbingumu.

Akivaizdų nepasitikėjimą lėle parodė Balstogės lėlių teatras iš Lenkijos, spektaklį „Niekados šalis“ (rež. Jacekas Malinowskis) sukonstravęs ant įspūdingos scenografijos, specialiųjų efektų ir dramos aktorius imituojančių vaidmenų pamato. Tai nebuvo sėkminga.

Sceną užpildžiusi besisukanti masyvi, dviaukštė scenografija, šūkaujantys ir bėgiojantys aktoriai, į salę leidžiami troškūs dūmai neturėjo argumentų, kad prieš žiūrovus – visagalis lėlių teatras.

Trys neveiksnios, spigiai kompiuterizuotais balsais kalbančios lėlės spektaklyje atrodė tik kaip formalus lėlių teatro iškabos pateisinimas. To nepakanka. Juk lėlių teatro specifika ir išskirtinumas -- neišvengiamas sąlygiškumas, atsirandantis lėlininko bendrume su pagrindiniu herojumi -- daiktu, kuris pats savaime yra kažko simbolis ir reikšmė. Piterio Peno ir Vendės istoriją pasakojusi „Niekados šalis“ atsisakė to simbolio ir tapo neatpažįstamu meniniu objektu. Neatpažįstamu nei lėlių, nei dramos scenai.

Daug dėmesio scenografijos ir daikto-lėlės personifikavimui skyrė Rygos valstybinis lėlių teatras. Herojinės pasakos „Stebuklinga dūdelė“ (rež. Vija Bluzma) sceniniam įgyvendinimui teatras pasirinko subtilų ir minimalistinį scenovaizdį iš dviejų medinių ažūrinių kubų ir daugybės medinių vėliavų kotų, prie kurių kartais pritvirtindavo ryškiaspalves (net perdaug) vėliavas.

Lengvai transformuojama ir keičiama scenografija suteikė spektakliui savitos ritmikos, neslepiamų tautiškumo požymių, neužgožė įtaigiai vekiančių lėlių, tačiau kai kuriais atvejais, kai aktoriams nepavykdavo susitvarkyti su daiktų ir savęs santykiu, scenoje kildavo chaosas, gerokai kenkęs spektaklio minties ir estetikos vientisumui.

Klaipėdos lėlių teatras festivalio žiūrovams pasiūlė subtilų ir intymų reginį – Kristaus gimimo istoriją, papasakotą naudojantis virtuvės indais ir rakandais („Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“, rež. Gintarė Radvilavičiūtė). Tai puikus daikto animacijos pavyzdys, kai net tokia visiems žinoma istorija gali suskambėti naujai.

Lėlininkai subtiliai ir išradingai panaudojo savo meistrystę ir visą dėmesį skyrė buitinių indų – kavos puoduko, kavinuko, taurių, stalo įrankių ir kt. virsmui Biblijos siužeto herojais. Tai buvo juokinga ir dažnai tikslu.

Kaip priešingybė niuansuotam ir įtaigiam klaipėdiečių spektakliui pasirodė Mytiščių lėlių teatro „Ognivo“ iš Rusijos spektaklis „Žvaigždžių berniukas“ (rež. Jurijus Fridmanas). Pirmosios spektaklio akimirkos žadėjo precizišką ir šiltą miniatiūrinių marionečių vaidinimą, kuris bemat baigėsi, kai it iš gausybės rago į žiūrovų salę pasipylė kalbamoji informacija, tarsi dėl savęs pergyvenančios aktorės hiperbolizuotos emocijos ir techniškai perkrauti vaizdiniai.

Apytiksliai valdomų marionečių pasakojamą istoriją papildė visu ūgiu išnyrančios pasakotojos kalba -- jos pasirodymas tai ekrane, tai avanscenoje, perdėta gestikuliacija, vaidinimo personažų teksto pakartojimas. Toks dramatiškų vaidmenų isiilgusios aktorės įleidimas į sceną, švelniai tariant, buvo netikslingas.

Maža to, virš miniatiūrinio lėlių teatro langelio esančiame ekrane nuolat vyko vaizduojamosios dailės egzaminas žiūrovams. Įkyriai demonstruojami žymiausi pasaulio dailės kūriniai suteikė galimybę kiekvienam pasitikrinti savo dailės istorijos žinias, tačiau neturėjo jokio ryšio su marionečių vaidinimu Oscaro Wilde pasakos „Žvaigždės vaikas“ motyvais. Veikimo scenoje buvo daug, tačiau trūko atsakymo – kam visa tai?

Ofero Amramo trupė iš Izraelio, užbaigusi šiųmetį festivalį, parodė spektaklį suaugusiems „Vienišo žmogaus istorija“ (rež. O.Amramas). Mirtinoje tyloje vykęs spektaklis skambėjo kaip lėlių teatro savigarbos ir žanro didybės reanimacija, kaip lėlininkų meno išplėšimas iš neva primityvaus ir linksmo vaikų pasaulio.

Sudėtingas ir slogus spektaklis giliai analizuoja amžinąsias temas – vienatvę, žmogaus prigimtį, aistrą, kūrybą, pigmalionizmą, pavydą, kerštą. Estetiškas ir iki esminių veiksmų redukuotas spektaklis žavėjo ne tik sugebėjimu taupiais vaizdiniais papasakoti visą žmogaus gyvenimą, bet svarbiausia -- meistrišku lėlių (tikrumo ir fikcijos) įjungimu į žmonių pasaulį.

Festivalį sudarė ne tik spektakliai. Renginio metu vyko Varšuvos teatro akademijos profesoriaus Mareko Waszkielio parengta kūrybinė laboratorija „Tarp Rytų ir Vakarų. Šiuolaikinis pasaulio lėlių teatras“, kurioje buvo pristatyti įdomiausi lėlių teatro meno pavyzdžiai iš viso pasaulio.

Šiuolaikinio lėlių teatro problemoms daugiau dėmesio buvo skirta spektaklių aptarimuose, kuriuos moderavo teatrologai Vida Savičiūnaitė ir Ridas Viskauskas. Jų metu, festivalio dalyviai dalijosi idėjomis, darbo patirtimi, svarstė lėlių teatrų išlikimo ir vystymosi strategijas. Diskutuota apie teatro tradicijas ir novacijas, apie naujųjų technologijų ir archajiškų technikų sandūrą.

Toks yra lėlių teatro festivalis – kur kas sudėtingesnis ir įvairiapusiškesnis nei lėlių ir kaukių paradas Laisvės alėjoje, toli gražu neatspindintis lėlininkų meno paslapties, kuri sudėta iš įvairių temų, technikų, požiūrių, raiškos būdų. Ir – lėlių: žmogaus valia protingais tapusių lėlių-daiktų, su kuriais kartu šypsosi ne tik vaikai.