Birželis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 06 08

Dainininkai Darja Zykova ir Vladimiras Avtomonovas, pianistas Aleksėjus Lukovnikovas. G. Velykio nuotraukos 

Vokiečiai turi savo dainos žanrą lied ir juo pagrįstai didžiuojasi. Prancūzai dievina savąją chanson. Rusų muzika neatskiriama nuo romanso ir liaudies dainos. Šių tautų dainas žino visas pasaulis. Ir pačios tautos rūpinasi, kad jų širdims miela muzika skambėtų kuo plačiau.

Vieną tokių sklaidos pavyzdžių galima buvo išgirsti tvankią birželio septintosios pavakarę ne mažiau tvankioje Kauno menininkų namų salėje. Kauno rusų kultūros centras „Mokslas – Šviesa“ pristatė du jaunus rusų dainininkus Darją Zykovą ir Vladimirą Avtomonovą.

Skambėjo išimtinai rusų kompozitorių kūryba. Vyravo originalūs romansai bei dainos, senoviniai rusų romansai, liaudies dainos. Programa parinkta įdomiai, pristatant plačią rusų buitinio muzikos žanro retrospektyvą. Koncerte skambėjęs vienintelis sceninio muzikos žanro kūrinys – Snieguolės arija iš N.Rimskio-Korsakovo operos „Snieguolė“, nors ir kupina tautinei rusų muzikai būdingų intonacinių elementų, iš bendro programos konteksto išsiskyrė.

Jauni atlikėjai -- savo tėvynėje jau spėję pelnyti laurų ir titulų. Tarptautinių konkursų laureatas, Maskvos filharmonijos solistas V.Avtomonovas – stipraus ir išraiškingo baritono savininkas. Klausytojai galėjo mėgautis galingu jo balso skambesiu, būdinga rusų vokalo mokyklai frazuote bei balso formavimu. Solisto balsas, regis, tyčia pritaikytas rusų kompozitorių muzikos estetikai: stiprus, garsų ir tembro atspalvių gausa žavintis viršutinis diapazonas, švelnios viduriniojo ir žemojo diapazono mezzoforte spalvos. Tiesa, duetuose su kolege aukštesnės solisto dainuojamos natos kiek dominavo, lengvai goždamos pirmąjį balsą.

Tarptautinių konkursų laureatė, Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos aspirantė D.Zykova balso stiprumu kontrastavo su scenos partneriu. Po emocingų V.Avtomonovo pasirodymų subtiliai solistės interpretuojami romansai priversdavo publiką suklusti ir susikaupti. Malonios spalvos sopraną dainininkė valdo profesionaliai, puikiai suvokdama savo galimybes ir saugodamasi betikslio forsavimo. Esminiai jos sceninio žavesio privalumai – išraiškinga tartis, tembriškai niuansuotas, subalansuota emocine skale grindžiamas dainavimas bei įspūdinga išvaizda.

Vakaro metu dainininkams talkinęs pianistas Aleksėjus Lukovnikovas – Maskvos valstybinės P.Čaikovskio konservatorijos dėstytojas. Jo grojimas subtilus, tinkamai paryškinantis ar lydintis vokalines partijas bei išraiškingas soliniuose epizoduose. Kartkartėmis buvo galima pastebėti muziko „kovą“ su nelabai kokybišku instrumentu, bet išgaunami intensyvūs atspalviai, malonus tembras liudijo pianisto meistriškumą.

Tokio lygio koncertas nebūtų padaręs gėdos ir solidžiausioms miesto salėms. Menininkų namuose laisvų vietų (jų liko, manau, tik dėl reklamos stokos) buvo nedaug. Klausytojų entuziazmas ir keliamos ovacijos turėjo atpirkti nepatogumus, kuriuos artistai patyrė dėl sunkiai ištveriamo karščio.

Tiesa, publiką sudarė daugiausia rusakalbiai kauniečiai, tačiau nuoširdus ir emocingas dainavimas galėjo užgauti ir bet kurios kitos tautybės klausytojo širdį.