Birželis

Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt, 2007 06 11

Rimantas Marčėnas 

Istorinių pasakojimų beletrizavimas dažnai kelia polemiką – nesvarbu, ar tai būtų bandymas visiškai naujai papasakoti istoriją, ar tiesiog papildyti įprastą jos vertinimą.

Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ parodė, kaip mūsų visuomenė jautriai reaguoja į didžiųjų patriotinių pasakojimų perrašymus. Kiek švelniau priimami tuos pasakojimus sustiprinantys kūriniai. Jiems kartais prikišama meniškumo stoka, bet „sveika ir nekenksminga“ rašymo ideologija didesnių priekaištų beveik nesulaukia.

Mūsų istorinis mąstymas, sutikęs naujai perpasakojamą istoriją, kelia daugialypius jausmus. Konservatyviau nusiteikusius skaitytojus dažnai baugina tradicijos perrašymas. Kitą dalį literatūros mėgėjų erzina ir saldžialiežuviški rašytojų pataikavimai „sveiko ir kultūringo mąstymo“ stereotipu tapusiam „patriotiškam istorijos pasakojimui“.

Taigi rašyti istorinį romaną šiandien lyg ir nėra pats lengviausias užsiėmimas. Vargu ar rašytojas, pasirinkęs istorinę tematiką, šiandien gali apsiriboti tradiciniu istoriniu romanu.

Laikmetis tarsi reikalauja visuomenėje nusistovėjusius istorinio mąstymo modelius atnaujinti šiuolaikiška literatūrine kalba, priderinti prie pakitusios tapatybės, o tai – didelio talento ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Tačiau istorinių romanų išleidžiama tikrai nemažai: Alfonso Eidinto „Ieškok Maskvos Sfinkso“, Jono Užurkos „Mindaugas – karališkasis kraujas“, Rimanto Marčėno „Karūnos spindesio apakinti“.

Motyvai įvairūs: šviesti masių sąmonę (A.Eidintas), stiprinti tautinį identitetą (R.Marčėnas), įtaigiai ir vaizdingai papasakoti istoriją (J.Užurka).

Ar istorinių romanų autoriams sekasi surasti tą stebuklingą kalbą, išlaisvinančią istoriją iš sustabarėjusių vertinimo klišių? Sekasi skirtingai.

Rimantas Marčėnas naujausio savo istorinio romano „Karūnos spindesio apakinti“ anotacijoje radikaliai naujų tikslų neužsibrėžia. Rašytojas teigia, kad „mes, lietuviai, ne mažiau, negu mūsų kaimynai rusai, lenkai, anglai turime svarių priežasčių didžiuotis ne tik senolių žygiais, bet dar labiau jų darbais ir privalome atsikratyti nūnai mažos, o viduramžiais neaprėpiamose Rytų Europos erdvėse viešpatavusios tautos nepilnavertiškumo komplekso“. Mažutė citata, kuri pasako daug.

Autoriaus tikslas tarsi aiškus – ne perrašinėti istorinius pasakojimus, bet naujai papasakoti gerai žinomus įvykius ir stiprinti tautinį tapatumą. Tiesa, anotacijoje autorius nemotyvuoja, kodėl jam atrodo, kad mes iki šiol pasakojimų apie „valstybę iki Juodosios jūros“ ir „didingus bočių žygius“ nesame įsisąmoninę (manyčiau, kad mūsų kultūroje jau senokai galime įžvelgti ir tam tikrą jų stagnaciją).

Kita vertus, svarbu ne kiek pats autorius motyvuoja savo intencijas, o kaip įtaigiai jos realizuojamos kūrinyje. Juk net ir sustingusius istorinio mąstymo stereotipus visada galima atnaujinti, jiems suteikus naują literatūrinio pasakojimo kūną.

Deja, R. Marčėnui iš istorinių siužetų ir faktų įtaigią meninę visumą knygoje „Karūnos spindesio apakinti“ sukurti sekasi sunkiai. Skaitytojas „Karūnos spindesio apakintuose“ dažnai yra akinamas nemalonių pasakojimo vidinės kakofonijos mirguliavimų.

Romano siužeto pagrindą sudaro visiems gerai žinoma Mindaugo atėjimo į valdžią istorija. Po brolio Dausprungo mirties Mindaugas siekia suvienyti visas Lietuvos kunigaikštystes ir tapti vieningos valstybės karaliumi. Jis išveja dausprungiečius Tautvilą ir Gedvydą iš Lietuvos. Šie, trokšdami susigrąžinti savo valdas, susijungia su žemaičių kunigaikščiu Vykintu ir sudaro sąjungą su Rusijos žemių kunigaikščiu Danijilu bei Livonijos ordinu. Istorinis kontekstas papildomas meniniai veikėjais – įvedamas nesantuokinis Dausprungo ir jo tarnaitės totorės Azos sūnus Jaugindas, kuriamas istorinių figūrų asmeninio gyvenimo istorijos.

Autorius gana įdomiai jungia išgalvotą Jaugindo gyvenimo istoriją su istoriškai realiais asmenimis. Kunigaikštis Dausprungas, nenorėdamas, kad dvariškiai sužinotų apie jo nesantuokinį sūnų su belaisve Aza, šią ištekina už vieno iš savo bajorų. Jaugindas, sužinojęs savo kilmę, užsidega noru atkeršyti tėvui ir valdyti Lietuvą. Viliodamas valdovo dukterį Vainę, jis siekia pažeminti Dausprungą, tačiau šis, išsigandęs galimos kraujomaišos, nusiunčia totoraitį šnipinėti Mindaugo.

Jaugindas ima įtikinėti Mindaugą, kad Tautvilas ir Gedvydas, mirus jų tėvui, rengia sąmokslą ir siekia užgrobti valdžią. Į kovą dėl valdžios įpinami tarpusavio ryšiai, egzistencinės pilnatvės paieškos, meilės istorijos.

Nors romanas kalba apie Mindaugo atėjimo į valdžia laikus, tačiau daugiausia dėmesio skiriama Jaugindui ir Tautvilui. Kiti personažai charakterizuojami mažiau, o ir pats romanas gali būti apibūdinamas kaip Jaugindo ir Tautvilo vertybių ir pasaulėjautos ginčas.

Ginčui realizuoti autorius renkasi gana patrauklią formą. R.Marčėnas romane atsisako tradiciniam pasakojimui būdingo „visažinio pasakotojo“ pozicijos ir realybę atveria iš kiekvieno personažo perspektyvos. Kiekvienas personažas realybę mato savaip, mąsto pagal savitus religinius ir vertybinius įsitikinimus. Pasakojimo regos taškų kaita kuria laisvo, polifoniško kalbėjimo jausmą. Romano siužetas kuriamas iš įdomių istorinių faktų interpretacijų, kurios išskleidžiamos laisvos formos polifonijoje.

Nors ta polifonija, keičiant pasakojimo taškus, skleidžiasi lengvai ir darniai, užčiuopus gilesnius turinio klodus – pasigirsta garsūs disonansai. Pirmiausia džeržgiančią kakofoniją sukelia šabloniškai kuriami psichologiniai personažų paveikslai.

Pasakotojas jaučia skirtingas pasaulėžiūras ir bando personažams priskirti savitą kalbėjimo būdą, tačiau jis tarsi nesuspėja paskui personažų sąmonės skrydį – personažų vidinis pasaulis pernelyg dažnai apibūdinamas literatūriniais štampais ir knyginėmis klišėmis.

Beveik visi lietuviai mąsto pagoniškomis, o kitatikiai – savos religijos kanoninėmis kategorijomis: „Galingasis Praamži, neleisk Velinui jo pasiimti! Aš tau paaukosiu ne vieną, o tris baltus ožius <...> Velinai, pasitrauk nuo jo [Jaugindo]. Jam dar ne laikas į tavo viešpatiją <...> Tu juk matei, Milda, nuo šiol jis tapo mano sužadėtiniu. Dabar tu turi globoti mus abu. Nuvyk šailn Veliną“ (p. 99) – meldžiasi Vainė, „Koks Velinas! Kvaile tu nelaiminga! – vos susilaikė nešūktelėjęs. – Yra tik vienas Dievas, Jo vardas Alachas. Be jo žinios nuo mano galvos net plaukas nenukris“ (p. 100) – mintyse atšauna Jaugindas.

Religiniai ir mitologiniai motyvai romane dažnai atrodo kaip dirbtinai kuriamas epochos jausenos fonas. Pasakojimas nejaukiai ima mirguliuoti: literatūriniai štampai, mitologinių ir istorinių žinių perteklius pasakojimo vienovę paverčia neapčiuopiamu miražu.

Priešprieša tarp ryškiausių personažų – Jaugindo ir Tautvilo – romane taip pat atrodo gana dirbtina. Nuolat pabrėžiant musulmonišką tikėjimą ir svetimšališką išvaizdą, Jaugindas pristatomas kaip keršto ir valdžios ištroškęs siaubūnas: totoraitis nekenčia savo motinos, vilioja Vainę, žinodamas, kad ji yra jo sesuo, išprievartauja tarnaitės dukterį, kuri iš nevilties pasikaria. Tautvilas atvirkščiai – valdžios siekia iš tyros meilės Tėvynei: „Labai negera buvo Tautvilo širdyje [magistro rūmuose] <...> Tautvilas prisiminė sutartinį keliolikos bernelių ir mergelių dainavimą keliais skirtingais balsais po šienapjūtės ar rugiapjūtės. Girdėjo šviesią ilgesingą melodiją, tyliais vasaros vakarais atsklindančią nuo pamiškės ar iš anapus ežero, kuri pakylėdavo ir nuskaidrindavo dvasią“ (p. 181).

Taigi, Jaugindui Lietuva tėra savo galios troškimo patenkinimo įrankis, o Tautvilui brangi gimtinė. Totoraičiui moterys yra kūniškų geismų tenkinimo objektas ir būdas siekti valdžios, o Tautvilui moteris yra meilė, šiluma ir artumas (Jaugindas prievartauja ir smurtauja prieš moteris, o Tautvilas jas idealizuoja ir myli).

Nors šių personažų vertybinė opozicija skleidžiasi universaliame humanistiniame lygmenyje, meninę jos vertę pats autorius silpnina standartinėmis kategorijomis: Jaugindui (kaip tikram musulmonui) religija yra smurto pateisinimas, o Tautvilas (kaip tikras lietuvis), net ir blaškydamasis tarp pagonybės ir katalikybės, religijose ieško ne savo norų pateisinimo, bet gėrio ir žmogiškumo ženklų. Jis netgi neišgyvena didesnių konfliktų, pereidamas iš pagoniško tikėjimo į katalikybę. Brolio Gedvydo paklaustas, ar jis dar tiki senaisiais (pagoniškais) dievais, Tautvilas nuolankiai atsako: „Tikiu, - bet tėvas Juozapas sakė, kad jie tik stabai <...> aš su kiekviena diena vis labiau įtikiu Jėzų Kristų, dėl žmonių pasiaukojusį Dievo Sūnų“ (p. 285-286).

Supaprastinamas kitatikio ir kitataučio Jaugindo paveikslą ir jam priešindamas nusaldintą Tautvilo patriotiškumą, autorius kūrinį pastato ant gana primityvios sava/svetima opozicijos bedugnės krašto. Romane netgi Mindaugas apvalomas nuo valdžios troškimo. Jis vaizduojamas kaip Jaugindo sąmokslo auka. Paaiškėja, kad Mindaugas trokšta vieningos ir stiprios Lietuvos ne akinamas valdžios troškimo, bet vedamas meilės Tėvynei. Romane Jaugindas yra tas klastos ir blogio šaltinis, kiršinantis lietuvių kunigaikščius.

Apvalydamas lietuvius nuo valdžios troškimo ir klastų, sąmokslą bei žiaurumą priskirdamas fikcijai (Jaugindui), autorius bando subtiliai išvengti konfrontacijos su tradiciniu „patriotišku istorijos pasakojimu“, tačiau tai sumenkina meninę kūrinio vertę. Romano pabaigoje vis dėlto pasakojimas priartėja prie tradicinės „patriotinės“ sakmės apie mūsų istoriją. Tiek Mindaugo, tiek Tautvilo ryšys su Lietuva išreiškiamas tradiciniu lietuviško patrioto vaizdiniu.

Išvytas iš Tėvynės ir atsidūręs išdaviko vietoje, Tautvilas skęsta pasyvioje rezignacijoje ir skausmingai apmąsto nutrūkusį ryšį su gimtine: „Viešpats man nesuteikė laiko sūneliui parodyti gimtinę, jo senolių kraštą, pašykštėjo laiko išmokyti grožėtis Lietuva ir visa savo jauna siela ja didžiuotis <...> Įsijautęs į iškilmingą Lietuvos girių tylą, sielą apgaubiančią palaiminga ramybe, su kokiu palengvėjimu jis prisimintų žmogaus menkystę skelbiančių Rygos bažnyčių varpus <...>“ (p. 356). Mindaugas taip pat skausmingai išgyvena būtinybę jungtis su Ordinu.

Sentimentalioji partitūra tęsiama ir meilės istorijų siužetuose. Romane įsimylėjėlių santykiai apskritai vaizduojami muilo operoms būdingu principu: Tautvilo žmona Gedvilė (be abejo, nėščia) žūsta nuo kryžiuočių, Livonijoje jis pamato į žmoną panašią vokietaitę Kristiną ir ją įsimyli, tačiau ji yra tik amatininko duktė, todėl didikai negali pripažinti jų ryšių. Jie slaptai susitikinėja, o Tautvilui išvykus į Lietuvą kovoti su Mindaugu, Kristiną (be abejo, nėščią) kažkur ištremia dvaro didikai.

Muilo operoms būdinga ne tik meilės siužetinė linija. Įsimylėję personažai nieko kito nemato tik mylimąjį, o savo jausmus išpažįsta nesibaigiančiais sentimentų protrūkiais: „Argi ji nesupranta, kad iš nerimo jam plyšta širdis, ir tiek dieną, tiek naktį jis galvoja tik apie sūnelį“ (p. 333), „Tomis dienomis Tautvilo mintys buvo vien apie Kristiną, jo širdis plakė tik jai. Jis buvo aklas ir kurčias viskam, kas su ja nebuvo susijęs“ (p. 327).

Bandydamas prikelti primirštus istorinius siužetus, R.Marčėnas romane „Karūnos spindesio apakinti“ vis dėlto neišvengia stereotipinio ir šabloniško kalbėjimo. Autoriaus negalima tiesmukai apkaltinti pataikavimu „patriotiškam istorijos pasakojimui“, tačiau jo kuriama fikcija ne tik neišlaisvina vadovėlinių tiesų iš nusaldintų tautinių mitų, bet vietomis istorijos vaizdinį dar labiau supaprastina.

Tekstas dažnai vargina skaitytoją girdėtais knyginiais samprotavimais, vienpusiškais personažais ir persaldintomis meilės dejonėmis. Todėl sklaidosi ir autoriaus pažadas svarbius mūsų istorijos įvykius papasakoti naujai.