„GRAFAITĖS MARICOS“ TANGO 0

2006-11-22

(Labai švieži įspūdžiai po „Grafaitės Maricos“ premjeros Kauno muzikiniame teatre)

 

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2006 11 21 

 

Marica - R.Vaicekauskaitė

Nuotraukos L.Brundzo

Baronas Kolomanas Županas, taip ir neapsispręsdamas, su kuria iš dviejų merginų jam „kuo skubiau pradėti kurti šeimą“, net keletą kartų pakartojo: „Būtent tokią aš įsivaizdavau grafaitę Maricą!“. Ar galėtų taip pasakyti tūlas žiūrovas, praėjusį savaitgalį stebėjęs Emmericho (Imrės) Kalmano operetės „Grafaitė Marica“ premjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

Kauniečių atmintyse dar gyvas ankstesnis, 1984m. spektaklis. Jis buvo linksmas, spalvingas, kupinas emocionalios ir gerai įsimenamos muzikos. Visus šiuos epitetus galima pritaikyti ir naujajai premjerai.

Operetė realizuota tradicinėmis priemonėmis, bet kūrėjai pateikė keletą naujovių. Režisierius Aleksejus Stepaniukas kiek pakoregavo siužetą, baroną Kolomaną Županą paversdamas grafo Tasilo draugu – baronu Ištvanu. Spektaklyje neliko vietos Karlui Stefanui Liebenbergui. Jį pakeitė hercogienės Kundenštain palydovas Peničekas. Svarbus vaidmuo suteiktas čigonei Manjai, tarsi sujungiančiai pagrindinių herojų likimus. Šie pakeitimai veiksmui suteikė dinamiškumo bei logikos.

Vienas didžiausių siurprizų – šokio numeriai. Paskelbus kabareto „Orfeum“ atidarymą nuskamba Astoro Piazzollos tango, šokamas pagal Davydo Avdysho choreografiją. Šis numeris suteikia operetės veiksmui dramatizmo. Bet ar tai turi ką nors bendro su E.Kalmanu? Ko gero – nelabai. Kaip ir po to skambantis bei sukurtą atmosferą išblaškantis kankanas. Jo muzika taip pat nė iš tolo neprimena E.Kalmano. Gaila, kad spektaklio kūrėjai programėlėje nenurodo šių intarpų muzikos autorių.

Kauniečiams jau pažįstamas dailininkas Friederis Kleinas scenoje kuria perspektyvos įspūdį. Tai realizuojama dekoracijų geografija, grindų ornamentika, perspektyviniais pano ir kt. Scenografas išgauna norimą rezultatą, bet to pasekoje erdvė tampa ankštoka. Scena neperkrauta detalėmis, rekvizitas naudojamas saikingai.

Pastelinės dekoracijos išryškina spalvingus veikėjų kostiumus. Dailininkė Kotryna Daujotaitė davė valią savo fantazijai projektuodama įsimintinus, įmantrius, bet funkcionalius rūbus. Vyrų garderobe vyrauja klasikinio kirpimo modeliai. Išmone žėri grafaitės Maricos viešnių apdarai, ryškūs čigonų drabužiai, rožinis Dragomiro Populesko kostiumas. Marga artistų garderobo paletė neužgožia pagrindinės veikėjos. Marica pasirodo su įspūdingu kelioniniu drabužiu, mirgančiu juodai – žaliais atspalviais. Lengvas, prabangus raitelės rūbas tarsi akcentuoja, kad tai svarbiausia persona šioje žmonių gausybėje. Priklausomai nuo aplinkybių grafaitės apranga kinta. Dailininkė pritaiko kostiumą kiekvienai situacijai, tuo padėdama atskleisti herojės charakterį.

Abi grafaitės Maricos atlikėjos vaidmenį traktavo panašiai. Pirmojoje premjeroje dainavusi Nomeda Vilkanauskaitė – didelę sceninę patirtį turinti operetės artistė. Ji klausytojus žavėjo sodriu vokalu, organiška vaidyba. Galima buvo jausti, kad scenoje – ji padėties šeimininkė. N.Vilkanauskaitė bravūriškai padainavo pirmąją ariją, antrojo veiksmo pabaigoje jos balse girdėjosi dramatizmas, o lyriniuose epizoduose solistės sopranas buvo kupinas šiltų spalvų. Choreografo iškeltas ne itin lengvas užduotis solistė įveikė, atrodytų, be pastangų. Energingi šokiai netrukdė solistės balso kokybei.

Antrojoje premjeroje dainavo operetės žanre debiutuojanti Raminta Vaicekauskaitė. Lengvas, meistriškai valdomas vokalas bei grakšti išvaizda turėjo patikti daugeliui. Gražiai skambėjo apvalios, minkšto tembro viršutinio diapazono natos. Dainininkės balsas spalvingas, gebantis reikšti įvairias emocijas. Sceninė kalba pakankamai aiški, nors lyriniuose epizoduose (antrojo veiksmo pradžios duetai) teksto raiškumo kiek pritrūko. Užtat dramatizmo kupiname antrojo veiksmo finale buvo galima aiškiai suvokti kiekvieną solistės tariamą žodį. Išlaikyti vaidmens vientisumą jaunai dainininkei pavyko ne visose scenose. Gal pritrūko sceninės patirties bei užtikrintumo, bet galima nuspėti, kad ateityje jos vaidmuo dar tobulės ir taps itin paveikiu. Tokius duomenis turinčios solistės turėtų laukti puiki karjera.

R.Vaicekauskaitės partneris buvo klaipėdietis Mindaugas Gylys. Kauno melomanai galėjo jį girdėti E.Kalmano operetėje „Silva“. Grafą Tasilą šis solistas dainuoja ir Klaipėdos muzikiniame teatre. Galbūt todėl jo arijų tekstai skyrėsi nuo kito Tasilo tekstų, primindami klausytojams 1984m. „Maricos“ pastatymą. Dainuojant M.Gyliui skambėjo atmintin įsirėžę Mykolo Rekio, dabar atliekančio Čeko vaidmenį, anuomet dainuotos arijos žodžiai: „lai skamba ir džiaugsmo daug žada smuiko styga...“. Ko gero, daugeliui šis tekstas priimtinesnis nei naujasis „ja, ja, ja, grok man vienam...“.

M.Gylys – tauraus baritono savininkas. Jo balso diapazonas plataus, skambantis lygiai, vienu tembru. Lengvai sklinda aukštosios natos. Sodri, gerai girdima ir vidurinė M.Gylio balso diapazono dalis. Beje, vokalo spalvų paletė galėtų būti platesnė. Skirtingai, nei kituose epizoduose, čardaše dainininkas viršutines natas formavo tarsi atsispirdamas nuo žemesnės natos. To pasekoje nukentėjo balsių raiškumas ir intonacijos tikslumas. Sunku buvo girdėti solistą, kai jis dainavo nusisukęs nuo salės.

M.Gylio vaidyba gana schematiška ir todėl ne visada įtikinama. Gal tam turi įtakos jo patirtis Klaipėdos teatre? Kartais atrodo kad artistas veiksmus ir judesius atlieka nepagrįsdamas jų vidine tiesa. Štai kad ir čardašas pirmajame veiksme: solistas jį šoka plastiškai, energingai, bet be vidinės ugnies.

Anot Johno Kanderio miuziklo herojaus graiko Zorbos, žmogus šoka tada, kai žodžiai nebepajėgūs išsakyti jo jausmų. Kažkuo šią tiesą priminė Raimondo Baranausko--Tasilo šokis. Kampuoti, laužyti judesiai, energingi čardašo žingsniai buvo pagrįsti vidine solisto ugnimi. Žvelgiant į jį tikrai galima buvo suprasti, kodėl dainos žodžius ūmai pakeitė šokio judesys. R.Baranausko, debiutuojančio herojiniame amplua, kuriamas vaidmuo – psichologiškai motyvuotas. Šią motyvaciją solistas išlaiko beveik viso spektaklio metu.

R.Baranausko balsas malonus, gražiu tembru skamba vidurinė jo diapazono dalis. Solisto baritonas kupinas tiek švelnių, tiek dramatinių atspalvių. Tiesa, buvo pastebima dainininko „kova“ su aukšta, tenorui parašyta partija. Ypač sunkus išbandymas – antrasis antrojo veiksmo duetas su Marica. Solistas gerai vokalizuoja, tiksliai intonuoja aukštąsias natas, bet aiškiai matomos fizinės pastangos kenkia scenos lyrizmui.

Pirmojoje premjeroje išdaigiškos Tasilo sesers vaidmenį atliko Kristina Siurbytė. Šia role ji pagausino savo subretinių vaidmenų sąrašą. Subretė – tarsi linksma atsvara pagrindinei, kiek dramatizuotai herojei. K.Siurbytės Liza – naivoka, padaužiška, savo vertę žinanti aukštuomenės mergaitė. Vaidmenį solistė kuria puikia scenine išvaizda, grakščiais šokiais, maloniai skambančiu balsu, iškalbingomis veido išraiškomis. Buvo smagu stebėti jos duetus su nuolatiniu scenos partneriu Žanu Voronovu.

Baroną Ištvaną dainavęs Ž.Voronovas gali būti geros tarties pavyzdžiu. Nesvarbu, ar solistas dainuoja, ar kalba – aiškiai girdimas kiekvienas jo žodis. Žavi artisto vaidyba – organiška, motyvuota. Dainininko balsas džiugina maloniu lyrinio tenoro skambesiu, skaidrumu bei lakumu. Stamboko sudėjimo artisto šokiai su trapios figūros Liza paaštrina situacijos komiškumą.

Antrojoje premjeroje Ž.Voronovo partnere buvo jauna solistė Živilė Lamauskienė. Jos kuriama Liza – vaikiška bei valiūkiška. Šokio judesiai – plastiški ir tikslūs (grakščiai atlikta „sapnų“ dueto scena). Dainininkė šiuo vaidmeniu parodė galinti daugiau. Be guviai traktuojamo subretinio prado galima įžvelgti glūdinčias herojinių vaidmenų atlikimo galimybes. Subtiliai valdomas vokalas, malonaus tembro balsas žibėjo ne tik valiūkiškomis, bet ir dramatinėmis spalvomis. Tiesa, solistės tariamas tekstas galėtų būti raiškesnis.

Vienas komiškiausių spektaklio personažų – Dragomiras Populeskus. 1984m. spektaklyje šį vaidmenį atliko tenorai. Šį kartą juokdario vaidmuo buvo patikėtas baritonui Gediminui Maciulevičiui ir bosui Tomui Ladigai. Režisieriaus pasirinkimo šie patyrę atlikėjai nenuvylė. Pirmojoje premjeroje vaidinęs G.Maciulevičius jam įprasta maniera linksmino publiką. Artisto purkštaujamas tekstas, laidomi sąmojai, charakteringos pozos priversdavo publiką pratrūkti juoko salvėmis. Neprastesnis buvo ir T.Ladigos kuriamas charakteris. Jo veikėjas – kandus, šiurkštokas, kartais – itin lipšnus. Ypač komiškai vaidinamos scenos su hercogiene Kundenštain metu salėje vilnijo nenutrūkstama juoko banga.

Hercogienės Kundenštain vaidmenį sodriai atliko Eleonora Kliučiūtė. Jos personažas dvelkė komišku aristokratiškumu. Ypač tai atsiskleidė scenose su Algio Jacunsko kuriamu personažu – Peničeku. Buvo matyti, kad artistas neapsiribojo libretistų pateiktais tekstais, o atvirai improvizavo, priversdamas publiką leipti juokais. Publikai patiko grafaitės Maricos klausimą: „Jūs čia man?“ lydėjęs atsakymas: „Tai ne, Dalai Lamai...“, frazė: „Dirbdamas neužsidirbsi!“, kurią žiūrovai palydėjo audringais plojimais. Sugebėjimas improvizuoti yra teigiamas aktoriaus bruožas, bet pernelyg didelis nukrypimas nuo pateikto teksto leidžia abejoti artisto profesionalumu.

Pirmojoje premjeroje Peničeką vaidinęs Danielius Vėbra improvizavo saikingiau, apsakymo „Brisiaus galas“ autorystę priskirdamas Williamui Shakespeareui. Jo pasirodymą nustelbė Danutės Dirginčiūtės kuriamas hercogienės Kundenštain paveikslas. Nepriekaištinga tartis, kilni sceninė išvaizda, išraiškingas šokis bylojo patys už save. Žiūrovų keliamos ovacijos liudijo, kad jiems malonu scenoje matyti vis dar iškalbingas 1984m. spektaklio žvaigždes – D.Dirginčiūtę, E.Kliučiūtę, M.Rekį, G.Maciulevičių.

Herojų likimus sujungiančios fatališkosios čigonės Manjos paveikslą kūrė Raimonda Tallat-Kelpšaitė ir Giedrė Juknevičiūtė. Abi solistės savo tauriais dramatinio soprano balsais efektingai atliko spektaklio pradžios ariją. Tiesa, R.Tallat-Kelpšaitei pritrūko aiškesnės tarties, o vidurinis G.Juknevičiūtės balso diapazonas skambėjo kiek neužtikrintai. Galbūt antrojoje premjeroje dainavusi solistė nebuvo geriausios formos, bet jos dainuojamų viršutinių gaidų nepajėgtų užgesinti joks orkestras.

Kita simbolinė spektaklio figūra – smuikuojantis čigonas. Choro artisto Rimgaudo Mickaus pastangos imituoti grojimą smuiku buvo gan juokingos. Būtų buvę daug efektingiau, jei tokį ryškų personažą būtų įprasminęs smuikininkas profesionalas.

Apibendrinant matytas premjeras galima teigti, kad sukurtas gražus tradicinės operetės spektaklis. Norintys stebėti meilės istoriją ras tai pagrindinių veikėjų dramoje, trokštantys pasijuokti bus užganėdinti antrojo bei trečiojo plano vaidmenų. Atėjusiam paklausyti melodingos muzikos turėtų patikti Jono Janulevičiaus diriguojamo orkestro grojimas, darnus choro bei solistų dainavimas.

Tad kokia gi ta XXIa. kaunietiška „Grafaitė Marica“? Panašiai kaip tango: truputį aistringa, truputį nostalgiška, kartais žvali ir temperamentinga, o kartais – melancholiška, dažnai skambanti tirštomis muzikos harmonijomis, su kartkartėmis nuaidinčiais tuščiais akordais.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*